Tautodailininko V. Banevičiaus 90-asis gyvenimo jubiliejus

Tautodailininkas Vaclovas Banevičius gimė 1922 m. lapkričio 2 d. Tveruose. Vaikinas augo septynių brolių ir seserų apsuptyje. Tėtis Stanislovas taisė ratus, roges, vežiodavo prekes žydams, o mama Antanina – darbšti žemaitė, namų šeimininkė, prižiūrėjo ūkį ir gausią šeimą. Kiek ūgtelėjęs V. Banevičius ganė karves, vėliau mokėsi Tverų pradžios mokykloje. 1938 m. tautodailininkas, būdamas 16 m., kartu su 40 jaunuolių dalyvavo jaunųjų ūkininkų kursuose. Meniniuose užsiėmimuose buvo mokoma medžio drožybos. Iš gausaus būrio savanorių kursus baigė tik 8 – tarp jų ir Vaclovas. Kaip baigiamąjį darbą šešiolikmetis išdrožė Vytį ir gavo pirmąją savo premiją – 10 Lt bei knygą apie liaudies menininkus. Dėl lėšų šeimoje stokos į Dailiųjų amatų mokyklą Žemaitijos sostinėje tautodailininkas įstojo tik 1945 m. Mokydamasis V. Banevičius dirbo mokyklos valgyklos sandėlininko padėjėju. Mokslai minėtoje mokslo įstaigoje vaikinui suteikė medžio apdirbimo meistro (staliaus) kvalifikaciją.

Tautodailininkas susituokė 1949 m. su bendramoksle, siuvimo amatą gvildenusia Basele. 1952 m. šeima persikėlė gyventi į savomis rankomis pastatytą namą. Pora užaugino du sūnus – Robertą ir Rimantą. Robertas baigė Kauno politechnikos instituto Matematikos ir kibernetikos fakultetą ir dirbo inžinieriumi Telšių skaičiavimo mašinų gamykloje. Jai žlugus, sūnus ėmė plėtoti tėvo pamėgtą suvenyrų gamybą. Antrasis sūnus Rimantas baigė Kauno veterinarijos akademiją ir įgijo kompleksų statybos inžinieriaus specialybę. Šiuo metu eina AB „Žemaitijos pienas“ generalinio direktoriaus pirmojo pavaduotojo pareigas. Ilgaamžis Vaclovas džiaugiasi ne vien sūnumis ir marčiomis, bet ir keturiais vaikaičiais, o netolimoje ateityje viliasi sulaukti ir proanūkių.

Sovietų valdžiai panaikinus talonų sistemą, vietoj nemokamo maitinimo Amatų mokyklos mokiniams buvo skirtos stipendijos, o jų maitinimu ėmė rūpintis rajkoopsąjunga. Rajkoopsąjungos pirmininkės M. Jakštienės siūlymu vyras tapo restorano „Pergalė“ direktoriumi. Pusantrų metų eitas direktoriaus pareigas pakeitė ilgametis (12 m.) vadovavimas miesto valgyklai Nr. 4. Nors uždarbis buvo neblogas, tačiau šis darbas medžio drožėjui „prie dūšios“ nelipo. Tik pasitaikius progai, 1961 m. įsidarbino Telšių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate (BGAK) staliumi. Buvo daromos dėžutės, figūrėlės, rėmeliai. Kiek vėliau, BGAK stalių cechą prijungė prie Plungės baldų ir statybinių medžiagų gamybos įmonės. Ši sąjunga įgavo skambų vardą „Minija“. Telšiuose įkūrus įmonės cechą, V. Banevičius buvo paskirtas jo viršininku. Šiame ceche darbavosi gausus būrys žymių Žemaitijos sostinės tautodailininkų. Meistrai gamino baldus ir įvairius liaudies meno dirbinius. Jubiliatas viršininko pareigas ėjo nuo 1961 iki 1982 m. Išėjęs į pensiją, vyras ryšių su minėta įmone nenutraukė – dirbo etalonų kūrėju.

Ilgametis darbas Telšių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate „Minija“, kuriant etalonus gamybai, tautodailininką skatino savo kūrybą susieti su sovietmečio laikotarpiu itin populiarių suvenyrų, skulptūrėlių, papuošalų gamyba. Į Liaudies meistrų draugiją V. Banevičius įstojo 1962 m. Nuo to laiko medžio drožėjas nuolat dalyvauja įvairiose Žemaitijos, Telšių tautodailininkų darbų parodose. Surengtos ir mažos parodėlės Sočyje, Druskininkuose, kur iš rastų medžio šakų išdrožta 11 originalių lazdų. Menininkas aktyviai dalyvavo kūrybinėse stovyklose Plungėje, Plateliuose. Po mėnesį trukusių stovyklų rezultatas – vienas iš trijų prie Plungės bažnyčios vartų stovinčių koplytstulpių, krėslas ožys, pelėda ant stulpo (5–6 m aukščio), figūriniai suolai. 1988–1989 m. kūrybinėje stovykloje Pervalkoje V. Banevičius išdrožė slibiną, ąžuolinę plekšnę, suolus. Kartu su Telšių tautodailininkais jubiliatas Zakso kalną papuošė suolais ir nykštuko figūra. Menininko kūrinių sąrašą papildo daugybė skulptūrėlių, suvenyrų, taikomosios dailės darbų, kurių dalis tapo etalonais, t. y. meška artojas, meškeriotojas, staliniai koplytstulpiai, auksinių vestuvininkų figūrėlės, žvakidės su velniuko figūrėle, paskutinis skambutis, Palangos Juzė, ragana su šluota, malūnas, medinės lėkštės, baldai ir daugelis kt.

V. Banevičius teigė visada ieškojęs kažko naujo, nematyto, kitoniško. Dailininkas kūrė ne vien iš medžio. Kūrybai naudotas kaulas, ragas, metalas.

Ilgaamžio tautodailininko darbai neliko nepastebėti. Vyras buvo įvertintas daugybe apdovanojimų, garbės ir padėkos raštų: 1968 m. Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje pelnytas bronzos medalis, 1970 m. įteiktas medalis „Už puikų darbą“, 1972 m. suteiktas Meno žymūno vardas bei kt.

Lapkričio 11-osios popietę Žemaitės dramos teatre paminėta tautodailininko 90 metų sukaktis. Kaip atlygį susirinkusiesiems jubiliatas padovanojo personalinę medžio drožinių parodą, kurioje buvo jaučiama ilgo kūrybinio kelio branda, patirtis bei išmintis.

Šventinį tautodailininkui skirtą renginį vedė Žemaitės dramos teatro aktorius Vaclovas Butkus. Tautine juosta V. Banevičių padabino Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių apskrities pirmininkė Sigita Dacienė. Tądien 90-metį minėjusį menininką panoro pasveikinti būrys kolegų, artimųjų, giminaičių, draugų bei kaimynų. Prie gražių linkėjimų jubiliejaus proga prisidėjo klebonas prelatas Juozas Šiurys. „Jubiliatai yra lyg piliakalniai. Archeologai mėgsta juos kasinėti, kadangi neretai atranda ten slypinčių brangenybių. Mes šiandien esame tie archeologai, atradę V. Banevičiaus darbų skleidžiamą grožį ir gėrį“, – kalbėjo J. Šiurys.

Tautodailininko kūrybos kelią apžvelgė, su nuopelnais supažindino ir miklių rankų palinkėjo Žemaitijos kolegijos Telšių fakulteto Menų katedros dėstytoja Salomėja Udovičienė.

Jubiliatą padėkos raštu už meilę menui ir Telšių krašto garsinimą, gėlių žiedais bei knyga apie keliones po Lietuvą apdovanojo Telšių r. savivaldybės meras Vytautas Kleiva. Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Telšių rajono pirmininkas Kajetonas Šliogeris bei jo pavaduotojas Alfredas Balsys, ilgaamžiui rišdami tautinį kaklaraištį, dėkojo už amžinam gyvenimui prikeltą medį.

Gražių žodžių, padėkų už išmintingus patarimus, puoselėjamą meną ir skleidžiamą šilumą nestokojo artimieji, giminaičiai ir kolegos – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus nariai.

Šventinę atmosferą atliekama muzika sukūrė Telšių kultūros centro folkloro ansamblis „Spigėns“ (vad. Diana Bomblauskienė).