VALDUOVU PRIVĖLEGĖJĖS ŽEMAITĖJĒ, arba Sogronžinkem i istuorėjės vaduovelius garbinga Žemaitėjės istuorėjė

Šėndėina besėduomėntis Žemaitėjės istuorėjė, paskaitės Lietuvuos istuorėku Lietuvuos istuorėjė mokīkluoms, nasunkē matīs keista laisvuo valstībie švėitėma tėndėncėjė – čė nie vėitas gīvā istuorėnē Euruopas žemē – ŽEMAITĖJĒ…

Esām sonerėmė, ka Lietuvuo rusu kalbuos vaduoveliūs pateikta „inpormacėjė“ mūsa vakams plaun smegėnis, ka kėš i anū galvas Putlerė „Novarosėjės“ kliedesius… Sojoduom… Rusu kalbuos vaduovelius pataisīsēm…

Bet a pajodiesēm dėl Lietuvuos istuorėjės vaduovieliu, a sogronžinsem i anus garbinga ISTUORĖNĖS ŽEMĖS – Žemaitėjės – istuorėjė? Ar toriesēm drosuos atsėprašītė? Atsėprašītė ož giedinga užmarštė žemės, ont katruos aukū (200 metu Žemaitėjės kars so križeivēs, 1236–1422), darba i pasiaukuojėma stuov Lietuvuos valstībėngoms, formavuos anuos identitets.

Naabejuoju, ka gīvendamė ES erdvie, kor gerbama ėr sauguoma kultūrėnė īvairuovė, par 30 metu gīvendamė laisvuo valstībie, kor Konstitucėjė garantoun laisva tautuos valė, pilietiu laisvės i teisės, būdamė NATO sodietie, torēm vėsas galimībės kortė ateitė, brongindamė i sauguodami sava šaknis, nasėdairīdamė i nieka, nabėjuodamė.

Torēm vėsas galimībės… Bet…

Iki šėndėin Lietuvuos istuorėjės vaduoveliūs matuom smarkē pritėmta, unitarē valstībės politikā tarnaujėntė paturbinta „Lietuvuos istuorėjė“, katruo so žvakė narasėt garbingas 800 m. (!) ISTUORĖNĖS EURUOPAS ŽEMĖS  – ŽEMAITĖJĖS – istuorėjės, narasėt unikaliuos dualistinės (istuorėnė Žemaitėjė, istuorėnė Lietova) mūsa valstībės prigimtėis, narasėt pamatėniu valstībėngoma dėmenū na tik valstībės kūrėmuos, bet i vėlesnēs valstībės laikuotarpēs… tik išbarstītus Žemaitėjės istuorėjės tropėnius i apgailietėnas istuorėnės interpretacėjės (Saulės mūši laimiejė lietovē, katrū nivėina tėn nabova, ar baltā, katrėi atējė karto so krīžeivēs…???), demonstroujontės tėkslėnė istuorėnės Žemaitėjės „užmarštė“, anuos esmėnė indielė šiuos dėinuos valstībē trīnėma, na sava pasėsavėnėma ar kėtims padalėnėma…

Dėltuo nabūs par rėibē pasakīta: dabā kepama unitariuos Lietuvuos istuorėjė mokīkluoms, torontė vakus mokintė pagarbuos sava šaknims, sava žemē, istuorėjē, kalbā, augintė meilė sava kraštou, diel svarbiuos Lietuvuos istuorėjės dalėis – Žemaitėjės istuorėjės ignoravėma – īr natinkama i tor būtė esmėnē papėldīta istuorėnės Žemaitėjės naratīvu. Narēk daug išmanīma, ka soprastomēm, ka sava savastė gerbontis žemaitis, besėduomintės Žemaitėjės istuorėjė, a istuorėjė gerbonts muokītuos Lietuvuos istuorėjės ba Žemaitėjės nagal priimtė kāp sava.

Dā daugiau. Žemaitėjės istuorėjės tėkslėnis ignoravėms mokīklas vaduoveliūs demonstroun apgailietėna fakta, ka mūsa valstībės švėitėma i kultūras formoutuojē, mūsa valstībės politikā, tabklaidiuo XX a. pradiuos paranuojėškūs kaimīnu baimės ūkūs, ka absuoliutē nasuvuok šėndėinuos euruopėnės kultūrėnės erdvies aktualėju, naissėvadoun ėš smetuonas-voldemara „vėinuos Lietuvuos“ kliedesiū, katrėi „Lietuvuos dėdībė ėr gīvastė“ matė tik ištrīnus Žemaitėjė. Gieda, ka naeuropietėška, proautoritarinė dabartėis Lietuvuos kultūras politika (gīvuos istorinės žemės tėkslėnės naikėnėms) tabiē gīva mūsa istuorėku, kultūros žmoniū i dėdelies dalėis politiku galvuos… Gieda i liūdna.

Jug nieks napaneigs fakta, ka meilė Tievīnē prasėded nu pagarbuos vėitā, kor augā. Dėltuo būdams Lietuvuos pilietės pėrmiausē eso žemaitis! Šėndėina kultūras mažaraštē, dažnā ėš aukšta, žemaitēms, bene labiausē saugontims savastė, puorėn, ka švėisė Lietuvuos ateitės – tėn, kor ištrėnama tapatībė, tėn, kor vėskas sokās apei ekonuomėka, apei pinīgus ar gerbūvė. Gėrdo: „Nakorkēm tautiniu getu…“, nes atsėlėksēm, nes nabūsēm šiuolaikėškė, nes ėš mūsa joksēs vėsus pasaulis… Kāp taiklē apei tuokius postmodernistėnės vėsuomenės klīstkelius i naatsakinga tautuos judiejėma i batapatībėnė erdvė īr pasakės pasaulie žėnuoms mastītuos, semiuotėkas tievs Algėrds Julijus Greims: „…jē dėdelės tautas gal lēstė sau eksperėmėntoutė – mažuoms tautuoms tapatībės praradėms – savižodībė.“ Narēk daug nuovuokas, ka soprastė: tapė baveidē pasauliou nieka nabdousēm, nes ba savastėis tapsēm mažo, pėlko, nareikšmingo ekonuomėnio vėineto i paprastiausē išnīksēm. Tik būdamė kėtokėi, išsauguojė savastė mes, naveizont mūsa mažōma, pasauliou išlėksēm iduomė, galiesēm tou savėtomu dalintėis, būtė atvėrė. Šalėp esontės kaimīnā – lėnkā i latvē – naabejuo…

Tad baikēm ton paranuojėška kinkadrebė prīš gīva istuorėnė Euruopas žemė Žemaitėjė. Raskēm anā garbingā vėita mūsa valstībie, anuos istuorėjuo, mokīklu muokīma pruogramuos… Jug tou, kou dėdioujēs Žemaitėjė, gal dėdioutėis i Lietova.

Tėsdams Žemaitėjės istuorėjės populerėnėma šėndėina stabtelieso pri Dėdiuosės žemaitiu sėinas menėnės pluokštės Žemaitėjės suostėnie „Valduovu privėlėgėjės Žemaitėjē“. Stabtelieso, nes valduovu privėlegėju Žemaitėjē fakta „Lietuvuos istuorėjuo“ mokīkluoms, kāp i daug kėtū, tēp pat naraseem. Ožmėrša… Bondīso primintė.

2010 m. Lietuvuos istuorėjės instituts išlēda Dariaus Antanavīčiaus i Eugenijaus Saviščeva parėngta (rėbuota tėraža) leidėnė „ŽEMAITIJOS ŽEMĖS PRIVILEGIJOS XV–XVII a.“. Ons dedėkouts dėdiam Žemaitėjės vīrou Simonou Daukontou (1793–1864), XIX a. vėdorie parėngosēm Žemaitėjės žemės privėlegėju rinkinė, bet diėl napalonkiū (Žemaitėjės istuorėjuo tėik daug tū „napalonkiū“!) aplinkībiu nagaliejosēm anuo ėšlēstė. Autuorē daugiau kāp po 150 m. S. Daukonta surinktuos medžiaguos pagrindu pėrma sīkė tēp platē i išsamē nagrinie valduovu privėlegėju Žemaitėjē pruoblematėka.

Autuoriu nuomuonė, regiuonėnės privėlegėjės Žemaitėjē atsėrada koramuos Lietuvuos valstībės i karinga, savistuovė, brongėnontė laisvė Žemaitėjės regiuona sudietingu tarposavė santīkiu pasekuo i sėik dā Mindauga laikos… Laikos, ka Mindauga Lietova ginklu nuoriejė pavergtė anam napriklausontė Žemaitėjė. Žemaitē, kāp paruodė tuolēsnė istuorėjės eiga, īpatinga po 1255 m. sokortuos ŽEMAITIU ŽEMIU KONFEDERACĖJĖS, lēdosės žemaitēms sujungtė vėsuos Žemaitėjės gėntiū jiegas, gebiejė tvėrtā atsėspėrtė na tik Mindaugou, bet i atlaikītė krīžininku ordėnu galībē do šimtus metu trokosemė (dešimt kartū!) Žemaitėjės i krīžeiviu karė. Tuo īpatinga Euruopuo istuorėnė fakta Lietuvuos istuorėjės vaduoveliūs tēp pat narasēm. Nuors būtėnt Žemaitėjė iš esmies vėina – dėdeliū Žemaitėjės žmuoniū aukū i krašta geruovės saskaita – nešė svarbiausė (vakarū) našta formoujėnteis Lietuvuos valstībē. Siaubinga tuo kara kaina Žemaitėjē (rīškos Krīžeiviu ordėnu veiksnīs) pastumiejės abėdvė posės ėiškuotė politinė kompruomisa ėi galiausē 1422 m. po Melna taikuos Žemaitėjė pėrma sīkė tomp integralė Lėnkėjės karalīstės LDK dalimė so rīškė autonuomėjė (istuorėnė Euruopas žemė) itvėrtinta valduovu privėlegėjuom.

Simuons Daukonts pėrmāsis pradiejės sistemintė istuorėnė medžiaga apei privėlegėjės Žemaitėjē. Ons diel negondu ėšbarstītu i labā rėbuotu šaltėniu apgailestāva, ka anam tēp i napavīka surastė onkstīvūju ketoriū Lietuvuos valduovu – Vītauta, Švitrėgailas, Žigīmanta Kēstotatė i Kazimiera Juogailaitė – žemaitēms doutū privėlegėju. Bet praējus geram šimtou metu bova aptėktė net do Kazimiera Jogailaitė privėlegėju Žemaitėjē nuorašā. Autuorē pastebiejė svarbė privilegėjės īpatībė: iki Kazimiera Juogailaitė privilegėjės Žemaitėjės žemē juoki kėta regiuonėnė privėlegėjė LDK suteikta nabova. Tad mumis pasėikės kad i par nuorašus Kazimiera Juogailaitė 1441 m. privėlėgėjės teksts, palīgėnus anon su vielesniū valduovu patvėrtintuom privėlegėjuom, ī pėrma Žemaitėjē (na tik Žemaitėjės bajuorams) platiuos autonuomėjės istuorėnės žemės privėlegėjė. Iduomē pažīmietė, ka svarbiausė privėlegėjė istuorėnēm regiuonou – Žemaitėjē atsėrada po LDK i Žemaitėjės kariuomėniu sosėrėmėma pri istuorėnės Žemaitėjės rėbuos – Neviežė, kor Žemaitėjės kariuomenė na tėk tvėrtā laimiejė, bet i paruodė, ka naapsėlēs i gins sava prigėmtėnės laisvuos žemės teisės prėš vėsus, katrėi i anas kiesinsēs. Vėlesnė valduovā Kazimiera Juogailaitė privėlėgėjės Žemaitėjē teksta pagal aplinkībės kėik keitaliuojė i pėldė. Pavīzdiou, teisė laisvā nauduotėis Žemaitėjės opiu, ežerū a mėškū gierībiem vėinū valduovu bova atėmama, ka muokestēs papėldītė vės kiaura ižda, kėtū gronžėnama, ka isėteiktė žemaitēms. Bet pagrindėnės patvėrtintas teisės valduovu keitamas nabova. Navargindāms išvardīso tėk kelės svarbiausios valduovu privėlegėju Žemaitėjē punktus:

– „Nieks anims (žemaitēms) nator prikėštė, ka anėi, kad nuors bova nugalietė, pajungtė i priverstė mums (valduovou) paklostė kardu a jiega, i ka gerouju pri mūsa prisėjungė…“

– „Laikīdamies senuovėnė papruotė mūsa valduova pasiuntėniū i Žemaitėjės žemė, ož Neviežė nasiūsēm….“

– „Tēp pat naskėrsēm anims (žemaitēms) juokiū vaivadu a tijūnu, išskīrus tus, katrus anėi patės išsėrinks…“

– „Seniūnu žemaitēms skėrsēm ton, katrou anėi patės nuories, bet so mūsa pritarėmu…“

– „Ka anėi nabūs dėdiuojė etmuona atskėrtė i sava seniūna vaduovaujamė vėsė karto rinksēs po Žemaitėjės vieliava…“

– „Jokiū naujuoviu Žemaitėjuo naivedėnieso i nanustatėnieso…“

Kāp matuom, net tėi kelė ėš valduovu privėlegėju Žemaitėjē paimtė punktā dėdelē aiškē paruoda, ka Žemaitėjė na tėk LDK, bet i Karalīstie toriejė īpatinga statusa, platės autonuomėnės teisės, ka iki pat III Žečpospolitas padalėnėma išlėka kāp sava varda i vėita torontė istuorėnė Euruopas žemė. Gal dėltuo Žemaitėjuo, kāp nė vėinuo kėtuo LDK istuorėnie žemie, iki dabā išlėka stėprė par šimtmetius išogdīta pagarba istuorėnės LDK žemės tradicėjē, stėprė istuorėnės žemės savivoka ėr pagarba istuorėjē… Gal dėltuo žemaitēms ī nasuprontāms jauna lietovėška nacionalizma nusėsokėms nu LDK tradicėju, kaimietiškas kultūras idealizavėms i soteikėms anā absoliutėnė nakvestionoujama „lietovėškoma“ teisės. Žemaitems ī nasoprontams nu 1918 m. politiku tabvīkduoms krīptings i tėkslėnis Žemaitėjės tapatībės naikėnėms, „pudroujams“ skombiu šūkiu „Vardan Lietovuos“. Nasuprontams ī nuors, ka Žemaitėjė, tėik atėdavusė Lietuvā, dā tor atsėsakītė i sava savastėis, tor išnīktė i taptė bateisiu nīkstontiu etnograpėniu regiuonu…

Propesuorius Mīkuols Bėržėška, gerā matīdams ėšpruosītas „vėinuodas (ba Žemaitėjės) Lietuvuos“ griesmės, Tautuos šaknū praradėma pavuoju, oponoudāms Smetuonā i Voldemarou, tuometėnės Euruopas pavīzdiu ī sakės: „…kāp Bavarėjės bavarėškoms natrokda augtė ėr klestietė Vokietėjē, tēp Žemaitėjės žemaitėškoms nagal trokdītė i natrokda Lietova…“ Nagėrdiejė tada. Nagėrd i dabā.

Kinkadrebis prīš Žemaitėjė, poikiū Euruopas istuorėniu regiuonu plietruos pavīzdiū namatīms, istatīmās itvėrtėnams kultūrėnės, ekonuomėnės i politinės trumparegėškoms (administracėnė reforma atsėsakont regiuonėnės politikas navīks etnokultūrėniu princėpu) ī totalus nanuors iš Vėlniaus ronku palestė bėnt dalėis ES lėšū – liūdna Lietuvuos politėkas realėjė…

Pripažinkēm, ka šėndėina esam tik trumpū distancėju biegėkā, ka namastuom tolėi, namastuom ėlgalaikiem valstībės augėma, anuos stabėloma ogdīma, vėsuomenės atsparoma stėprėnėma, tapatībės ėšsauguojėma kateguorėjuom. Prėpažėnė – galiesēm keistėis. Nieks šėndėina ton darītė mums natrokda. Vėskon, kuo tam rēk, torēm patės. Torēm i gera pavizdė – Lėnkėjė. Jē gal kaimīnā – galēm i mas. Pripažindamė, ka dabā regiuonās vadėnamas bovosės apskritis ī Euruopas regiuonėnės politėkas paruodėjė, gražinkēm i mokīklu vaduovelius tėkrojė Lietuvuos istuorėjė so istuorėnė Euruopas žemė – Žemaitėjė, iteisėnkēm Žemaitėjė kap vienintelė išlėkosi gīva Lietuvuos istuorėnė-etnograpinė regiuona, leskēm anām, kāp dara kėtas Euruopas valstībės, dalīvautė Euruopas regiuonėnie puolitėkuo i gautė poikius ekonuomėnius i kultūrėnius divėdėndus vėsā Lietovā.

Žemaitiu kultūras draugėjės pėrmininks, Nacionalėnės premėjės laureats, propesuorius ŽEBRAUSKĖS Algėrds