„Akimirkai sustokime, pažvelkime į savo vidų, pagalvokime apie gyvenimo vertybes, asmeninį indėlį į visuomenės gerovę. Mylėkime savo šalį. Privalome suvokti, kad valstybė – tai mes“, – toks būtų Krašto apsaugos savanorių pajėgų 3-iosios rinktinės kario savanorio Ričardo Ruškio palinkėjimas mūsų skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms dabar, kai geopolitinė situacija reikalauja tautos susitelkimo ir vienybės.
Karinės patirties įgijo profesionalioje tarnyboje
Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) Lietuvoje oficialiai įkurtos 1991 metų sausio 17 dieną, tik tada jos vadinosi Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Nuo 2003 metų KASP įeina į Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų sudėtį.
Pajėgose tarnauja apie 5 000 karių savanorių – pagal kario savanorio sutartį savanoriškai įsipareigojusių karo prievolininkų, atliekančių nenuolatinę karo tarnybą.
Šalia Tverų gyvenantis Ričardas Ruškys – Krašto apsaugos savanorių pajėgų 302-osios pėstininkų kuopos skyriaus vadas.
Profesionalaus kario patirties vyras įgijo 1999–2004 metais tarnaudamas Klaipėdos Butigeidžio dragūnų batalione, į kurį pasiprašė iš karto po būtinosios karo tarnybos. 2003 metais buvo išsiųstas į misiją Kosove, kur lietuvių karių kuopa kartu su Danijos karinėmis pajėgomis vykdė žvalgybines operacijas ir saugojo kai kuriuos objektus bei rajonus.
Aštuoni svetur praleisti mėnesiai pareikalavo daug ištvermės, nes net profesionaliam, fiziškai tvirtam kariui būti tarp svetimų žmonių, toli nuo artimųjų ir šeimos nėra lengva. „Kai išvažiavau į misiją, dukrai buvo pusantrų metų. Grįžusio manęs ji nepažino“, – prisiminė Ričardas.
Iš karo tarnybos R. Ruškys pasitraukė 2004 metais, kai buvo imtasi kariuomenės reformos, mažinant batalionų skaičių.
Gyvenimo posūkyje – emigracija ir ūkininkavimas
Nusivilkęs profesionalaus kario uniformą, R. Ruškys išvyko į Airiją. Svečioje šalyje iš pradžių įsitvirtino pats, vėliau atsivežė šeimą. Emigracijon išvijo noras įsigyti savo būstą, nes šeima vis dar glaudėsi Aušros tėvų namuose šalia Klaipėdos. „Su žmona nė akimirkai nesuabejojome, kad vaikus auginsime savo gimtojoje šalyje. Po dvejų metų, susitaupę tiek lėšų, kad galėtume įsikurti atskirai nuo tėvų, grįžome atgal“, – apie svetur praleistus metus kalbėjo vyras.
Gyvenant užmiestyje, sutuoktinių gyvenimas pasuko kiek netikėta linkme – šeima ėmė ūkininkauti. Du miestiečiai, abu augę Klaipėdoje, taip susižavėjo jiems dovanotomis avytėmis, kad net nepajuto, kaip tapo 85 avių bandos šeimininkais. „Neturėjome nei žemės, nei tvarto, tik didelį norą ūkininkauti. Viską nuomojomės iš netoliese gyvenančio vyriškio. Tad greitai mūsų ūkyje atsirado ir žirgas, ir triušiai, ir kiti smulkūs gyvulėliai“, – pasakojo R. Ruškys.
Vėliau, kai soduose namai pradėjo dygti vienas po kito, Ruškiai su savo ūkiu pasijuto labai „suspausti“. Tveruose gyvenantis Ričardo tėvas papasakojo sūnui apie parduodamą vienkiemį, esantį netoli miestelio. Taip Ruškių šeima atsidūrė Lopaičiuose.
Ūkyje darbo užteko ir tėvams, ir vaikams. R. Ruškys atviras – jiedu su Aušra vaikus nuo pat mažumės auklėjo darbu ir savo pavyzdžiu. Gal todėl vyriausiasis sūnus Žybartas – Karo akademijos trečiakursis. Dukra Anelė – Veterinarijos akademijos studentė. Ji yra baigusi bazinius krašto apsaugos savanorių mokymus. Namuose likęs tik penkiolikmetis Gustas. Sumažėjus darbo rankų, į profesinę veiklą pasinėrę sutuoktiniai svarsto ūkininkavimo visiškai atsisakyti. Nemenką įtaką tokiam apsisprendimui daro ir avių bandą nuolat mažinantys plėšrūnai vilkai.
Vėl užsivilko kario uniformą
2014 metais, kai Ukrainoje prasidėjo kariniai veiksmai, R. Ruškys įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Dabar jis – 302-osios pėstininkų kuopos skyriaus vadas.
Civiliniame gyvenime Ričardas – Žemaitijos šaulių sąjungos 8-osios rinktinės neformaliojo švietimo mokytojas. Ten pat Telšiuose Šaulių sąjungoje dirba ir A. Ruškienė.
Šaulių būreliui R. Ruškys vadovauja ir Tverų gimnazijoje. Neformaliojo švietimo mokytojas pastebi, kad jaunimui pilietiškumo ir patriotizmo sąvokos svetimos: „Retas kuris šeimoje mokomas pareigos ir meilės tėvynei, pilietiškumo. Jeigu būtų kitaip, visi norėtų būti šauliais, įgyti minimalų karinį parengimą, kad prireikus galėtų ginti savo tėvynę. Kai paklausiu vaikų, kodėl jie atėjo į šaulių būrelį, dažnas atsako, kad nori pašaudyti. Vieni kiek „pažaidę“ užsiėmimus meta, kiti „užsikabina“. Tų, kurie pasilieka ilgiau, samprata stipriai keičiasi.“
Jaunųjų šaulių vadas yra atkreipęs dėmesį, kad vaikams, o dažnai ir suaugusiesiems, tėvynės sąvoka asocijuojasi su valdžia, bet ne su teritorija, gimtąja kalba, tėvais, artimaisiais.
Bandė įstoti į svetimšalių legioną Prancūzijoje
R. Ruškys sakė visada žinojęs, kad užaugęs rinksis kario kelią: „Nežinau, nuo ko tas priklauso. Vaikystėje neturėjau kitokio žaislo nei šautuvas. Perskaičiau daugybę knygų apie karą, nuotykius, vyriškumą. Augau fiziškai stiprus, ištvermingas. Ir turėjau įgimtą norą ginti, saugoti. Ypač jis sustiprėjo pamačius tautos kovą už nepriklausomybę, suvokus Sausio 13-osios įvykius. Tada buvau tik 14 metų, bet mane tai, kas vyko Lietuvoje, labai jaudino. Patriotizmo sąvoka tada buvo labai aiški.“
Savo svajonės būti kariu įgyvendinimo Ričardas ėmėsi iš karto po mokslų baigimo. Būdamas dvidešimties pabandė stoti į Prancūzijos svetimšalių legioną. Atlaikęs pusantro mėnesio paruošimo tarnybai muštrą, išlaikęs visus testus, susikirto per pokalbį su dalinio vadu. „Koją man pakišo atvirumas. Paklaustas, ką veiksiu po to, kai baigsis tarnybos sutartis, atsakiau, kad grįšiu tarnauti Lietuvai. Tokių laikinų legionierių Prancūzijai turbūt nereikėjo. Pasirinkimas buvo didelis – šimtas į vieną vietą, tad manęs nepriėmė. Grįžau į Lietuvą ir pasiprašiau į privalomąją tarnybą“, – prisiminė vyras.
Tarnavo jis Vytauto Didžiojo jėgerių batalione. Tarnyba specialiosiose pajėgose, lyginant su Prancūzijoje patirtais išbandymais – maisto ir miego trūkumu ir net fiziniu smurtu, jam atrodė visiškai lengva. Jau baigiantis privalomajai tarnybai pasiprašė į profesionalią kariuomenę, kurioje, kaip jau minėjome, tarnavo iki 2004 metų.
Auklėti reikia savo pavyzdžiu
KASP karys R. Ruškys įsitikinęs, kad kiekvienas jaunuolis turi būti pasiruošęs ginti savo šalį, kad apie pilietiškumą, patriotizmą reikia kalbėti ne tik mokyklose, bet ir šeimose. „Nueikite į valstybinių švenčių minėjimus, ypač vykstančius regionuose, ir pamatysite, kad žmonės į juos nesirenka. Jeigu toks suaugusiųjų požiūris į Lietuvai svarbių istorijos įvykių atminimo išsaugojimą, ko mes galime tikėtis iš jaunimo? Juk veiksmingiausias auklėjimas – auklėjimas savo pavyzdžiu“, – pabrėžė Ričardas.
Loading ...
