Vil­kų gro­bis – avys ir ver­šiu­kai

Ru­de­nė­jant į na­mi­nių gy­vu­lių ga­nyk­las vis daž­niau už­su­ka vil­kai. Tel­šių ra­jo­no se­niū­ni­jo­se sker­džia­mos avys, ver­šiu­kai. Ūki­nin­kai ra­gi­na­mi kreip­tis dėl ža­los at­ly­gi­ni­mo.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Pir­mie­ji iš­puo­liai – lie­pą

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kai­mo plėt­ros sky­riaus ve­dė­ja Vil­ma Lu­ko­še­vi­čie­nė in­for­ma­vo, kad vil­kai na­mi­nių gy­vū­nų sker­dy­nes šiais me­tais mū­sų ra­jo­ne pra­dė­jo lie­pos mė­ne­sį. Rug­sė­jo 14-os duo­me­ni­mis, šie­met sky­riu­je re­gist­ruo­ti sep­ty­ni pra­šy­mai at­ly­gin­ti plėš­rū­nų pa­da­ry­tą ža­lą. Vil­kų iš­puo­liai fik­suo­ti Vieš­vė­nų ir Ža­rė­nų se­niū­ni­jo­se. Iš vi­so šio­se dvie­jo­se se­niū­ni­jo­se šiais me­tais pa­pjau­ta 20 avių ir 5 ver­še­liai. Daž­nai so­dy­bo­se ap­si­lan­kę plėš­rū­nai nu­ga­la­bi­ja ne po vie­ną gy­vū­ną. Ža­rė­nų se­niū­ni­jos Karš­te­nių kai­me gy­ve­nan­čių Da­lios ir Vik­to­ro Li­so­vų ūky­je ap­si­lan­kę vil­kai lie­pą pa­sker­dė net try­li­ka avių.

„Šie me­tai dėl vil­kų da­ro­mos ža­los nė­ra kuo nors iš­skir­ti­niai. Jau ne vie­ne­rius me­tus sker­dy­nės pra­si­de­da lie­pą ir dau­giau­sia tę­sia­si iki spa­lio. Me­džio­to­jai sa­ko, kad da­bar toks lai­kas, kai vil­kai mo­ko sa­vo šių­me­ti­nius jau­nik­lius me­džio­ti, ieš­ko­ti gro­bio.

Daž­niau­siai vil­kai į so­dy­bas ar ga­nyk­las atei­na tems­tant ar tam­siuo­ju pa­ros me­tu, tad pa­ty­rę nuo­sto­lių ar iš­gir­dę apie vil­kų sker­dy­nes kai­my­nys­tė­je sau­go­da­mi gal­vi­jus ūki­nin­kai nak­čiai juos su­ge­na į tvar­tus“, – kal­bė­jo Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kai­mo plėt­ros sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Gra­ži­na Ži­lie­nė.

Ne­ri­mas dėl vil­kų po­pu­lia­ci­jos

Avis au­gi­nan­čių D. ir V. Li­so­vų ūky­je iš tu­rė­tos 30 avių ban­dos be­li­ko 17.

„Esa­me pri­pra­tę prie au­gi­na­mų gy­vu­liu­kų, pri­žiū­ri­me ir glo­bo­ja­me juos, o kai atė­ju­si į ga­nyk­lą pa­ma­čiau iš­dras­ky­tas avis, tai bu­vo di­džiu­lis šo­kas <…>. Vil­kams nie­kas ne­bai­su.

Mū­sų avis pa­pjo­vė vi­sai ša­lia na­mo esan­čio­je ga­nyk­lo­je. Vie­nas avis pa­pjo­vė, ki­tas su­ža­lo­jo, bet ir tas te­ko pri­pjau­ti, ne­leng­va už­gy­dy­ti žaiz­das. Ma­nau, kad čia ne vie­no vil­ko dar­bas, jie vaikš­to šei­mo­mis“, – „Tel­šių ŽI­NIOMS“ apie vil­kų iš­puo­lį pa­sa­ko­jo D. Li­so­vie­nė.

Mo­te­ris guo­dė­si, kad da­lis pa­pjau­tų avių ve­dė ėriu­kus, tad pa­tir­ti nuo­sto­liai iš­ties di­de­li, ku­rių neį­ma­no­ma įver­tin­ti.

„Kad ir at­ly­gins pa­da­ry­tą ža­lą, bet gy­vu­lių ne­bė­ra. Tos ave­lės dar bū­tų ve­du­sios ir ve­du­sios ėriu­kus. Tai tar­si pri­vers­ti­nis at­si­kra­ty­mas. Da­bar nu­si­pirk­ti ge­rą avį kai­nuo­tų apie 200–300 eu­rų. Už pa­skers­tą vie­ną avį to­kios kom­pen­sa­ci­jos tik­rai ne­gau­si­me“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Karš­te­niš­kė pa­sa­ko­jo, kad vil­kai jos so­dy­bo­je ap­si­lan­kė ne pir­mą kar­tą. Plėš­rū­nai avių bu­vo nu­ga­la­bi­ję prieš dve­jus me­tus, ža­los pri­da­ry­ta ir dar se­niau. Nors dėl vil­kų iš­puo­lių pa­ti­ria ne­ma­žų nuo­sto­lių, par­duo­ti avių ūki­nin­kai ne­ke­ti­na.

„Anks­čiau au­gin­da­vo­me iki 200 avių ban­dą, da­bar ūkis yra su­ma­žė­jęs. Tu­ri­me prie pat na­mų ne­ma­žai že­mės, už­siau­gi­na­me sa­vo mė­sos, anks­čiau par­duo­da­vo­me ėriu­kus. Kol ga­liu au­gin­ti avis, tol au­gin­siu. Juk neat­si­sa­ky­si jų vien dėl vil­kų“, – sa­kė mo­te­ris.

Po vil­kų iš­puo­lio nak­čiai ūki­nin­kai par­ge­na avis į tvar­tą. Sker­dy­nės jų ūky­je ne­pa­si­kar­to­jo, ta­čiau po ku­rio lai­ko plėš­rū­nai ap­si­lan­kė kai­my­nų ūky­je. Taip pat iš­pjo­vė avis. Vė­liau vil­kai pa­sker­dė to­liau gy­ve­nan­čių ūki­nin­kų du ver­šiu­kus. Po­nios Da­lios tei­gi­mu, dau­giau dė­me­sio rei­kė­tų skir­ti vil­kų po­pu­lia­ci­jos ma­ži­ni­mui.

„Me­džio­to­jai ži­no, kur tie vil­kai gy­ve­na, Die­vo Krės­lo miš­ke yra jų bu­vei­nė, tai jie ir puo­la mū­sų apy­lin­kė­se esan­čius gy­vū­nus. Yra įsta­ty­mai, yra rei­ka­la­vi­mai ir, ma­tyt, ne­ga­li jų nu­šau­ti. O mes esa­me be­jė­giai ką nors pa­da­ry­ti“, – nuo­gąs­ta­vo mo­te­ris.

Ža­los at­ly­gi­ni­mo tvar­ka

V. Lu­ko­še­vi­čie­nė pa­žy­mė­jo, kad ne vi­si ūki­nin­kai krei­pia­si pra­šy­da­mi at­ly­gin­ti pa­da­ry­tą ža­lą, tad vil­kų pa­skers­tų gy­vū­nų, ti­kė­ti­na, yra dar dau­giau. Ve­dė­ja pri­mi­nė, kad ža­los at­ly­gi­ni­mo tvar­ką reg­la­men­tuo­ja Me­džiok­lės įsta­ty­mo 2002 m. bir­že­lio 20 d. 18 straips­nio 5 punk­tas.

Pa­gal šį punk­tą že­mės, miš­ko ir van­dens tel­ki­nių skly­pų, ku­riuo­se nė­ra už­draus­ta me­džio­ti, sa­vi­nin­kai, val­dy­to­jai ir nau­do­to­jai apie lais­vė­je gy­ve­nan­čių me­džio­ja­mų­jų gy­vū­nų pa­da­ry­tą ža­lą ne­dels­da­mi pri­va­lo pra­neš­ti ati­tin­ka­mai se­niū­ni­jai, ne vė­liau kaip per 3 dar­bo die­nas nuo ža­los pa­ste­bė­ji­mo iš­siųs­da­mi ra­šy­ti­nį pra­šy­mą dėl ža­los įver­ti­ni­mo ir at­ly­gi­ni­mo. Se­niū­ni­jos se­niū­nas, ga­vęs pra­ne­ši­mą apie pa­da­ry­tą ža­lą, pri­va­lo tą pa­čią die­ną pra­neš­ti me­džiok­lės plo­tų nau­do­to­jui ir per 7 die­nas or­ga­ni­zuo­ti ža­los įver­ti­ni­mą, iš­sky­rus at­ve­jus, kai dėl ža­los po­bū­džio jos dy­dį įma­no­ma nu­sta­ty­ti tik praė­jus dau­giau nei 7 die­noms.