Antanas Kontrimas – žemaitiškumo puoselėtojas

„Mes esame žemaičiai ir norime, kad visuose reikiamuose dokumentuose, kuriuose nurodoma tautybė, galėtume rašyti – žemaičiai. Lietuvoje taip gali elgtis žydas, rusas, kitos tautybės pilietis, o žemaičiai – ne?! Mes nenorime atsijungti nuo Lietuvos, tiesiog prašome leisti vadintis žemaičiais“, – įnirtingai žodžius bėrė Degaičių seniūnijos seniūnas.

Antanas – tikras žemaitis: užsispyręs ir atviras. Todėl nebijo drąsiai reikšti savo nuomonės apie teismus, kuriuose byla buvo svarstoma pradedant nuo žemiausios instancijos ir baigiant Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu. „Normalioje valstybėje su normaliais teismais – kita kova, bet mes neturime nei normalios valstybės, nei normalios teisinės sistemos. Lietuvoje teismų nėra, yra tik piniginis teismas. Turi pinigų – gali ir žmogų nužudyti. Tokia mano nuomonė“, – teigė A. Kontrimas.

Telšiškiui ilgam įsiminė Telšių rajono apylinkės teisme vykęs posėdis ir jame dalyvavusio istoriko Alfredo Bumblausko elgesys.

„Bumblauskas „vyniojo žodžius į vatą“, kad Žemaitija – vos ne už Kauno. Beje, Bumblauskas ir buvęs teismo pirmininkas Žilevičius – klasės draugai. Kai mes išėjome iš teismo, Bumblauskas pareiškė: „Vyrai, jūs nepykite, bet aš kitaip pasakyti negalėjau.“ Reiškia: sėdi tam tikrame katile ir turi giedoti giesmę tam, kas tave lesina. Viskas – politinė nuostata, kad žemaičius reikia sunaikinti, – mano pašnekovas ir dėsto toliau. – Kai išleido knygą apie Žemaitiją, Bumblausko paklausiau: „Jūs – tokio rango žmogus, ta knyga ne fantastinė, parašyta remiantis iš archyvo ištrauktais dokumentais.“ Sakau jam: „Ar Jūs, būdamas profesorius, pasidomėjote, iš kokio archyvo tai ištraukta?“ Jis atsakė: „Jei dar priminsite apie tą knygą, aš pasakysiu, kad Žemaitijos iš viso nebuvo.“ Sakau: „Jei Jūs toks visagalis, kad galite taip pasakyti, tai ko mes čia sėdime ir šnekame!“ Iki kokio lygio pasamdyta…“

Ketverius metus bylinėjantis, A. Kontrimui nepavyko pasiekti tikslo, taigi kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Byla užregistruota prieš 2–3 metus, Antanas viliasi, kad dar po kelerių metų prasidės bylos nagrinėjimas: „Manau, įstojome ne į SSRS, o į normalią valstybių sandraugą, kur gerbiamos žmogaus teisės ir apsisprendimas.“

A. Kontrimas tikino, kad mūšyje dėl žemaitiškumo išsaugojimo nėra vienišas: „Yra nemažai palaikančiųjų. Tarkime, pastatytas akmuo žemaičių tautai, bet iš valstybės nėra nei cento, rėmė privatūs asmenys. Užteko pasakyti, kad akmuo – Žemaitijai. Gintaro dirbinių meistras iš Nidos rėmė parvežimą, prisidėjo visi, kas užsiima paminklų gamyba: vieni šlifavo, kiti raides kalė.“

Prie žemaitiškumo išsaugojimo, anot pašnekovo, prisideda ir architektas Algirdas Žebrauskas; vietos ar svečių miestų gyventojams daug emocijų kelia Telšiuose, Respublikos g., žemaitiškais užrašais iškaltos plokštės.

„Kol mes gyvi, žemaičių neišnaikins. Su kirviu druską gali kapoti ištisus šimtmečius ir jis nesurūdys. Bet jei kirvį, pakapojęs druską, pakiši po stalu, jis už mėnesio, metų bus surūdijęs, supuvęs. Lygiai tas pats ir su kalba. Pažiūrėkite, kokie įstatymai priimami! Dabar per lenkus gąsdina žemaičius, priėmė įstatymą, kuriuo uždrausta mokyklose kalbėti kita kalba nei lietuvių! Žemaitiškai nebegalima ugdymo įstaigose kalbėti. Tyliai diegiama politika ignoruoti žemaičių kalbą, kad ja nešnekėtų. Pažiūrėkite: mokyklose mažai kas bekalba žemaitiškai, tik kaimuose vienas kitas“, – žodžius it žirnius bėrė ryžtingai nusiteikęs A. Kontrimas.

Kodėl žemaitiška šnekta yra ne lietuvių kalbos tarmė, o atskira kalba, Antanas turi daug argumentų.

„Jei prieiname iki tokio lygio, kad žemaičių kalbą laikome tarme, tai aš pakalbu grynai žemaitiškai, ir niekas nesupras. Internete yra žemaičių kalbos žodynas, lietuviški ir žemaitiški žodžiai bei jų prasmės skiriasi, reiškia, tai dvi atskiros kalbos“, – tvirtino pašnekovas. O marijampoliečių kalbėseną Antanas laiko lietuvių kalbos tarme, o ne atskira kalba.

Pasak A. Kontrimo, žemaičių kalba, kaip ir lietuvių, turi savo tarmes ir pateikia pavyzdžius: dounininkų ir dūnininkų.

„Vaikams reikia mokytis žemaitiškai, turi vykti pamokėlės, nepamirštant ir dzūkų bei suvalkiečių. Jei visi pradėsime kalbėti plastikine kalba, išnyksime. Pažiūrėkime, kokių žodžių dabar privyniota: klausai ir nesupranti, kas tai yra veizuoklis. O ir ta pati lietuvybė: Prezidentė atsistoja ir sako: velomaratonas. Tai kur patriotiškumas pačių lietuvaičių, gi velo – velosipiedas, reiškia, velomaratonas – dviračių maratonas. Kodėl ne dviromaratonas, tad būkime biedni, bet teisingi“, – savo požiūrį dėstė Degaičių seniūnas.

Stipriausios barzdos savininkui nuostabą kelia ir kai kurių vietovardžių pavadinimai: „Nuo rusų laikų buvo Vembutai, o ne Vembūtai. Sako: subendrinome, bet jei gyvename normalioje teisinėje valstybėje, koks gali būti subendrinimas? Prezidentas Adamkus – uždėkime brūkšnį – bus Adamkūs. Lygiai kaip ir Duseikiai – dabar Dūseikiai, matyt, kad ten seneliai dūsta, todėl ir uždėjo brūkšnį – aš  visiems taip aiškinu. Vaikas iš Lauksodos išėjo į kariuomenę, grįžta, savo kaimo neberanda – pervardino į Lauko Sodą. Paskaitykite įstatymą, kaip galima pakeisti vietovardį? Turi būti 51 proc. tos vietovės gyventojų parašų, prašymas rajono tarybai, kuri svarsto, kreipiasi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu pakeisti gyvenvietės pavadinimą. O dabar atsisėdo kažkas, pabraižė ir nuo rytojaus – Lauko Soda.“

Kepyklos gatvėje gyvenantis ilgabarzdis bandė pasikabinti gatvės pavadinimo lentelę žemaitiškai – Ubladės. Sudrausmintas, lentelę nuėmė nuo namo sienos ir pakabino prie lango. Šis įvykis ir tai, jog dalis Kepyklos gatvės, kurioje jis gyvena, nėra išasfaltuota, įkvėpė žemaitį naujoms kovoms: „Gatvę asfaltavo ne visą, o iki tam tikros vietos. O mes ką, bomžai palikome? Tai va, kai bus laiko, surinksime gatvės gyventojų parašus ir prašysime neasfaltuotą Kepyklos gatvės dalį pervadinti Ubladės gatve.“

Pašnekovas prisiminė vieną susirėmimą su lietuvių kalbos inspektore Smetoniene, prieštaraujančia žemaitiškumui. Tuomet jai pasakė: „Jūs – lietuvių kalbos inspektorė, o nešiojate žemaitišką pavardę, persivardinkite į Grietinienę.“