Šimt­me­čius skai­čiuo­jan­ti Lips­kių gi­mi­nės obe­lis

Tel­šiuo­se, ne­se­niai Lips­kių Kal­no pa­va­di­ni­mą ga­vu­sio­je gat­vė­je, au­ga neei­li­nis me­dis – ne vie­ną šimt­me­tį skai­čiuo­jan­ti obe­lis. Lips­kių gi­mi­nės at­sto­vė tei­gia siek­sian­ti, kad obe­lis bū­tų įre­gist­ruo­ta kaip di­džiau­sias ir se­niau­sias au­ga­las Lie­tu­vo­je.

Tel­šiš­kė Snie­guo­lė Lips­ky­tė-Šlio­ge­rie­nė pa­sa­ko­jo, kad il­gaam­žė obe­lis – tai jos „bo­čių“ pa­li­ki­mas. Sto­riau­sio­je vie­to­je ka­mie­no apim­tis sie­kia 2,16 met­ro. Ruo­šia­ma­si iš­ma­tuo­ti ir me­džio aukš­tį, mat obe­lį ža­da­ma re­gist­ruo­ti Lie­tu­vos re­kor­dų są­ra­še.

„Ma­nau, kad ši obe­lis ga­lė­tų skai­čiuo­ti apie ke­tu­ris šim­tus me­tų, nes, vien kiek aš ži­nau, ji jau čia au­ga apie du šim­tus me­tų. Ma­no „bo­čiai“ at­vy­ko čia gy­ven­ti, tai ta obe­lis jau bu­vo“, – kal­bė­jo S. Lips­ky­tė-Šlio­ge­rie­nė.

Me­džio am­žių tiks­liau tu­rė­tų nu­sta­ty­ti re­kor­do re­gist­ruo­ti at­vy­kę spe­cia­lis­tai.

Tel­šiš­kė nuo ma­žens gy­ve­na se­ne­lių so­dy­bo­je, ku­rią pri­žiū­rė­jo jos tė­vai, o da­bar jau pa­ti su šei­ma puo­se­lė­ja ap­lin­ką ir il­gaam­žį me­dį. Ša­lia gy­ve­na ir Snie­guo­lės se­se­rys Sand­ra ir Rai­mon­da su šei­mo­mis.

Obe­lė­lė duo­da der­lių – rau­do­nus obuo­liu­kus, bet jie la­bai rūgš­tūs, tad pa­si­tar­nau­ja trę­šiant rūgš­tu­mą mėgs­tan­čius au­ga­lus.

„Jei­gu ta obe­lė­lė pra­kal­bė­tų, ji daug ką pa­pa­sa­ko­tų. Tai mū­sų gi­mi­nės re­lik­vi­ja, mums tas me­dis la­bai svar­bus, tad nie­ko jai ne­da­ro­me, ne­no­ri­me jos ju­din­ti. Ne­lei­do­me net van­den­tie­kio pro ją ves­ti, kad ne­bū­tų pa­žeis­tos šak­nys. Tai au­ten­tiš­kas, iš po se­nų­jų Lips­kių šio­je so­dy­bo­je iš­li­kęs da­ly­kas. Ji ir kaip ker­ti­nis ženk­las, žy­min­tis so­dy­bą, o jau­nys­tė­je čia bu­vo su­si­ti­ki­mų su ant­ro­sio­mis pu­sė­mis vie­ta. Vi­si jau­nuo­liai prie jos skir­da­vo pa­si­ma­ty­mus“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Snie­guo­lė.

Mo­te­ris tei­gia, kad Lips­kių gi­mi­nė – neei­li­nė, tu­rin­ti sa­vo pa­li­ki­mą Tel­šių is­to­ri­jo­je.

Se­nie­ji Lips­kiai, Snie­guo­lės se­ne­liai, ant va­di­na­mo­jo Lips­kių kal­no užau­gi­no 22 vai­kus. Jos se­ne­liai anuo­met bu­vo ap­do­va­no­ti kaip di­džiau­sia šei­ma Ta­ry­bų Są­jun­go­je.

Se­na­sis Lips­kis vie­nas pir­mų­jų iš Vil­niaus į Tel­šius ve­žė pa­štą. S. Lips­ky­tės tė­vas taip pat se­kė sa­vo tė­vo pė­do­mis – lai­kė žir­gus. Pats bu­vo rai­te­lis, tu­rė­jo ka­rie­tų, pra­ban­gius pa­kink­tus ir ki­tus su tuo su­si­ju­sius daik­tus, ku­riuos duk­te­rys te­be­sau­go iki šiol.

„Se­nie­ji Lips­kiai ir jų vi­si vai­kai jau mi­rę, o mes puo­se­lė­ja­me gi­mi­nės re­lik­vi­jas. Man la­bai svar­bu gi­mi­nės is­to­ri­ja, pro­se­ne­lių pa­li­ki­mas. Lai­ko­me vi­sus do­ku­men­tus, jų daik­tus. Tai neei­li­niai da­ly­kai. To­dėl ir ta obe­lis mums la­bai svar­bi“, – tei­gė S. Lips­ky­tė-Šlio­ge­rie­nė.

Mo­ters ini­cia­ty­va Tel­šių Kal­no gat­vės at­ša­ka ne­se­niai ga­vo Lips­kių Kal­no gat­vės pa­va­di­ni­mą.

Tai Lips­kių gi­mi­nei itin svar­bus da­ly­kas – is­to­ri­nis pa­li­ki­mas atei­ties kar­toms.