„Ar iš tikrųjų vertybės, kurios po Antrojo pasaulinio karo tapo Europos pagrindu, dar yra gyvos? Ar jos jau atgyveno ir tegali būti muziejaus eksponatas turistams?“, – dėkodamas Lietuvai už paramą ir jau suteiktą pagalbą Ukrainos prezidentas V. Zelenskis šią savaitę Seimui priminė apie problemas, kurių ignoruoti karo sąlygomis tiesiog neįmanoma.
V. Zelenskis paaiškino, ką turi galvoje: kremlius tikisi, kad Europa, Vakarų šalys netrukus pamirš agresoriaus nusikaltimus, tebevykdomus Ukrainoje. „Jie (rusai) yra tikri, kad nebus nubausti, jie žino, kad pasaulis ir Europa padarys taip, kad tai būtų pamiršta, arba Europos pretenzijų galima tiesiog atsikratyti. Jie vadovaujasi labai paprasta logika – visiems reikia prekiauti, visiems reikia naftos, dujų, visi norės rusijos teritorijos tranzitui, jos rinkos“, – Lietuvos Seimui kalbėjo V. Zelenskis.
„Jeigu visi Europoje būtų tokie principingi, taip pat gerbtų vertybes, kaip jūs Lietuvoje – mes didžiuojamės jumis – esu tikras, kad rusijos valdžia negalėtų tikėtis, jog jie liks nenubausti, todėl greičiausiai ir šito karo nebūtų. (…) Net pamačius masinių žudynių vietas Bučoje, kituose miestuose, net žinant apie žmonių deportacijas ir stebint, kaip naikinami, bombarduojami miestai, kai kurios valstybės niekaip negali apsispręsti nors kiek apriboti išteklių importą iš Rusijos“, – pabrėžė Ukrainos prezidentas.
Turbūt jau pastebėjote, kad rusijos pavadinimą rašau mažąja raide. Neatsitiktinai: ši šalis agresorė ir jos autokratai to nusipelnė. Tuo tarpu V. Zelenskis, mano įsitikinimu, tiksliai įvardijo, kad abejingumas ir ryžtingų veiksmų vengimas šiandien yra esminė bėda, neleidžianti sustabdyti karo.
Prieš rusijos rengiamą naują karinę ataką Ukrainos rytuose mūsų visų Europoje, Europos Sąjungoje, vis dar atidėliojami ypač reikalingi sprendimai ir vengiama įvardyti tikruosius skaičius, kiek Europai kainuotų nedelsiant atsisakyti ne tik rusiškų anglių, bet, svarbiausia, rusiškų dujų bei naftos.
Dujų ir naftos importo apimtys Europoje
Klausimą apie tai, kiek realiai kainuotų embargas, o tiksliau – finansų srautų nutraukimas rusijos tęsiamam karui prieš Ukrainą, toliau lydi kai kurių ES valstybių valdžios atstovų migloti išvedžiojimai, o taip pat ir nesugriaunamas prieraišumas prie rusijos iškastinio kuro.
Trumpasis atsakymas – ES atsisakyti rusiškų dujų ir naftos būtų pakeliama našta finansiškai, ir ji būtų netgi prasčiausiu numanomu scenarijumi lengviau pakeliama nei koronaviruso sukelti padariniai tokių šalių kaip Vokietija ekonomikai. Taigi kodėl už rusiškas anglis (beje, jų importas ES bus sustabdytas tik rugpjūtį), naftą ir dujas vis dar mokama, pripažinkime, europiečių pinigais ir taikių Ukrainos žmonių krauju?
ES pradėta estafetė iš vieno sankcijų paketo į kitą nestabdo rusijos karo ir karių. 5-tasis ES sankcijų paketas ir vėl buvo nepakankamas, 6-tasis bus ir vėl pavėluotas, ir turiu abejonių, ar jame bus numatytas visiškas rusijos iškastinio kuro embargas.
Pasiaiškinkime detaliau. Žinia, Europa iš rusijos importuoja 49 proc. naftos produktų ir 74 proc. dujų. Kai kurių ES valstybių priklausomybė nuo dujų importo yra kone šimtaprocentė, kitos šalys pastaraisiais metais tik didino priklausomybę nuo rusiškos energijos dėl kremliaus „pasiūlytų“ mažų kainų.
Karo akivaizdoje lyderystę dėl dujų ir naftos embargo rodo Lietuva, Lenkija, bet kodėl to nedaro Europos Bendrijos krikštatėviai? Pasaulinė naftos rinka leistų pakeisti rusišką naftą Europoje pakankamai greitai. Šiuo metu ES lygmeniu ieškoma specialių susitarimų su Iranu, paraleliai derantis dėl Irano branduolinio ginklo programos. Kitaip tariant, ES atsisakyti rusiškos naftos greitai yra įmanoma, ir rusija tą puikiai suvokia.
Kiek kitokia situacija su dujomis, kurios į ES tiekiamos praktiškai išimtinai dujotiekiais. Verta pastebėti, kad čia pačios rusijos priklausomybė nuo gaunamų pajamų iš Europos yra milžiniška: šimtus ar tūkstančius kilometrų naujo dujotiekio linijos per dieną ar per savaitę kitur nenutiesi. Apskritai, rusijos biudžetas iš savo energijos eksporto į Europą gauna daugiau nei 40 proc. visų pajamų, ir ši dalis ateityje, greičiausiai, tiktai augtų.
Skaičiai rodo, kad Europa per 2020 metus suvartojo apie 167 milijardus kubinių metrų dujų. Iš jų netgi 56,3 mlrd. kub. m. rusiškų dujų suvartojo vien Vokietija, kitos ES lyderės šiame rusiškų dujų naudotojų sąraše: Italija (19,7 mlrd. kub. m), Nyderlandai (11,2 mlrd. kub. m).
Dar neišnaudoti rezervai
Du trečdalius Europai reikiamų dujų, t.y. apie 100 mlrd. kub. metrų per metus, yra galimybė atsigabenti per suskystintų dujų tiekimo terminalus (SGD). SGD terminalų pajėgumus galima didinti palyginti greitai ir to užtektų aprūpinti praktiškai visų europiečių namus.
Taigi realiai Europai dujų embargo iš rusijos atveju lieka poreikis papildomai apsirūpinti 50-60 mlrd. kub. metrų dujų kiekiu per metus. Tai iš esmės yra Europos pramonės šakų poreikis. Karo akivaizdoje ypač keistai skamba Vokietijos chemijos pramonės atstovų postringavimai, esą jų konkurencingumas remiasi pigiomis rusiškomis dujomis. Sunku patikėti, kad tai tikrai yra vienintelis stipriausios ES ekonomikos pramonės variklis. Ar piguma yra šiandienos Vokietijos konkurencinis pranašumas? Drįsčiau tuo abejoti.
Tikroji ekonominė kaina Vokietijai visiškai ir kuo greičiau atsisakius rusiškų dujų bei naftos būtų mažesnė, nei praūžusios koronaviruso pandemijos padariniai. Mūsų „Atnaujinkime Europą“ („Renew Europe“) politinei grupei Europos Parlamente įvairių sričių ekspertai pateikė skaičiavimus, kad Vokietijai visiškas rusiško iškastinio kuro embargas kainuotų nuo 0,5 iki 3,5 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP).
Blogiausio įmanomo scenarijaus atveju, kiekvienam vokiečių namų ūkiui tai atsieitų iki 1000 eurų per metus. Realistiškesniu scenarijumi, vidutiniškai vokiečiui nuostoliai galėtų siekti maždaug 80-120 eurų per metus.
Reikia tikros lyderystės
Pripažinus, kad nordstreaminio ir ilgalaikio susitarimo su rusija dėl pigesnių dujų garantu tapo Vokietijos socialdemokratų veidas Gerhardas Schroederis, kadaise permestas iš Vokietijos politikos olimpo į rusiją, pripažinkime ir tai, kad Vokietija, ypač kanclerės A. Merkel valdymo laikotarpiu, buvo galutinai pavergta energetinės priklausomybės nuo rusijos.
Supratus šio dujų žaidimo dydį ir statymus, šiandienos Vokietija tikrai gali parodyti tvirtesnę lyderystę stabdant karo nusikaltimus Ukrainoje. Ponai, ar dėl ukrainiečių gyvybių ir kelių procentų BVP nuosmukio tikrai verta tiek mindžikuoti ir derėtis? Ar pramonės atstovų lobistų interesai yra svarbesni nei siekis apsaugoti Ukrainoje kasdien žūstančius vaikus, moteris, vyrus, senyvo amžiaus žmones, ligonius?
Nedelsiamo rusiškų dujų ir naftos tiekimo nutraukimo oponentai turėtų būti vadinami tikraisiais vardais, t.y. rusijos karo prieš Ukrainą finansuotojais. Atsižvelgdami į faktus, turime ir toliau juos spausti atsikratyti šio vardo, nes sprendimus – jų ir mūsų rankose. Vokiečiai, italai, olandai turi parodyti tikrą žmogišką ir orų apsisprendimą, kaip tą daro Lietuva, Lenkija, JAV, ir kaip netrukus tai padarys kitos demokratinio pasaulio šalys.
Europos politikos lyderiai jau apsilankė Bučoje, turėjo progą patys įvertinti tragediją. Rusiškų dujų ir naftos embargo priešininkams reikėtų pamėginti įsivaizduoti panašiai sugriautą, pavyzdžiui, Mastrichtą, kuriame prieš tris dešimtmečius buvo pasirašyta Europos Sąjungos sutartis.
Loading ...
