Pir­mo­ji pa­ro­da. Uni­ka­lūs Rū­tos pa­veiks­lai

Ba­lan­džio 1-osios va­ka­rą Tel­šiuo­se esan­čia­me gro­žio sa­lo­ne „Ge­di­mi­no 11“ ati­da­ry­ta ta­py­bos dar­bų pa­ro­da. Jo­je eks­po­nuo­ja­mi šio sa­lo­no sa­vi­nin­kės Rū­tos Var­ka­lie­nės pa­veiks­lai. Jei kas ka­da nors čia lan­kė­si, tik­rai pa­ste­bė­jo ka­ban­čius iš­skir­ti­nius au­to­rės kū­ri­nius. Min­tį su­reng­ti sa­vo dar­bų pa­ro­dą R. Var­ka­lie­nė priė­mė la­bai at­sar­giai ir il­gai su ja gy­ve­no. Tai pa­da­ry­ti ją vis ra­gin­da­vo klien­tė Tel­šių kul­tū­ros cent­ro re­ži­sie­rė Ag­nė Ja­ka­vi­čiu­tė. Ir pa­ga­liau po ket­ve­rių me­tų įkal­bi­nė­ji­mų Rū­ta pa­si­da­vė.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
Per pa­ro­dos ati­da­ry­mą A. Ja­ka­vi­čiu­tė kal­bė­jo: „Ži­nau, kaip šian­dien Rū­ta jau­di­na­si, nes jau­din­tis ji pra­dė­jo jau nuo pir­mo­jo mū­sų po­kal­bio, kai nu­spren­dė­me, kad jos pa­veiks­lus tu­ri pa­ma­ty­ti dau­giau žmo­nių. Idė­ja ki­lo prieš ket­ve­rius me­tus – sa­lo­no ati­da­ry­mo me­tu. Ir štai kiek me­tų pri­rei­kė, kad šian­dien su­si­tik­tu­me jau­kio­je šven­tė­je. Ti­kiu, kad ka­da nors su­si­tik­si­me ir di­des­nė­se kū­ry­bi­nė­se erd­vė­se.“
R. Var­ka­lie­nė, pri­sta­ty­da­ma sa­vo pa­veiks­lus, at­vi­ra­vo, jog mo­kyk­lo­je dai­lės mo­ky­to­ja ją vis pa­gir­da­vo už at­lik­tus dar­bus ir jau ta­da įžvel­gė ma­žos mer­gai­tės ta­len­tą. Kaž­ka­da Rū­ta la­bai troš­ku­si sto­ti į Tel­šių dai­lės mo­kyk­lą, bet ži­no­da­ma, kad ten yra di­de­li kon­kur­sai, ne­pa­si­ti­kė­jo sa­vo jė­go­mis. Jau dvi­de­šimt me­tų ji dir­ba ma­ni­kiū­ri­nin­ke. Rū­ta bu­vo be­ne pir­mo­ji spe­cia­lis­tė, pra­dė­ju­si ge­li­nį la­ka­vi­mą ir pie­ši­mą ant na­gų. Klien­tės iki šiol ne­ga­li at­si­ste­bė­ti, iš kur toks jos kruopš­tu­mas ir to­kia gau­sy­bė idė­jų.
„Kaž­ka­da se­niai ne­to­li šio sa­lo­no vei­kė rė­me­lių par­duo­tu­vė. Ten dir­bu­si mo­te­ris vis ma­nęs pa­klaus­da­vo, ko­dėl aš ne­pie­šiu pa­veiks­lų, juk taip gra­žiai pie­šiu ant na­gų. Už­sa­kė man dro­bės ga­ba­lą ir pa­ra­gi­no pa­ban­dy­ti. Il­gai ne­si­ry­žau, ne­ki­lo min­čių… Bet vie­ną die­ną šei­mo­je nu­ti­ko di­de­lė ne­lai­mė. Ma­no ma­mą iš­ti­ko in­sul­tas. Gi­mė min­tis nu­pieš­ti pa­veiks­lą, ver­kiau, pie­šiau ran­ko­mis… Taip gi­mė pir­ma­sis dar­bas – jis man ga­na skaus­min­gas. Ja­me pa­vaiz­duo­ta gu­lin­ti ma­ma, na­mai, gy­ve­ni­mas“, – apie pir­mą­jį sa­vo dar­bą iš­gy­ve­ni­mais da­li­jo­si au­to­rė. Ir nuo ta­da Rū­tos pa­veiks­lų dau­gė­jo. Vi­si jie iš­my­lė­ti, iš­gy­ven­ti, skir­ti šei­mos na­riams, gy­ve­ni­mo įvy­kiams.
Nors au­to­rė tei­gė esan­ti sa­va­moks­lė, ta­čiau jos dar­bai kal­ba ką ki­ta. Pa­ro­dos ati­da­ry­me ap­si­lan­kęs Tel­šių me­no mo­kyk­los Dai­lės sky­riaus di­rek­to­rius Val­de­ma­ras Ei­tu­tis ne­gai­lė­jo pa­gy­rų Rū­tos dar­bams: „La­bai su­glu­mi­no tie di­džiu­liai for­ma­tai, ku­riuos au­to­rė itin ge­rai su­val­dė – tai yra be ga­lo sun­ku pa­da­ry­ti. Pa­veiks­lai išieš­ko­ti, kiek­vie­nas cen­ti­met­ras, kiek­vie­nas plo­te­lis, ga­li žiū­rė­ti kaip į mi­nia­tiū­rą. Ko­lo­ri­tai iš­lai­ky­ti, kom­po­zi­ci­jos iš­lai­ky­tos.“
Šven­tė­je da­ly­va­vu­si Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Tel­šių sky­riaus pir­mi­nin­kė Si­gi­ta Da­cie­nė Rū­tą kaip­mat pa­kvie­tė į jų gre­tas.
Au­to­rę tą­dien svei­ki­no šei­mos na­riai, gi­mi­nės, ar­ti­mie­ji, drau­gai, klien­tai.