Šiau­liuo­se – doc. To­mo Vai­čai­čio pa­ro­da „Free ti­me“

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos III aukš­to ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ta Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos (VDA) Tel­šių fa­kul­te­to dės­ty­to­jo doc. To­mo Vai­čai­čio pie­ši­nių pa­ro­da „Free ti­me“.
Esa­mas, praė­jęs (bū­si­mas?) lai­kas – pra­smin­gas, tuš­čias, iš­by­rė­jęs be pėd­sa­kų lyg smė­lis tarp pirš­tų. Jis vi­soks, kaip ir pri­si­mi­ni­mų mo­zai­kos, už­si­klo­jan­čios vie­nos ant ki­tų. Ban­dy­mas fik­suo­ti lai­ko tėk­mę vaiz­dais at­ro­do be­vil­tiš­kas, pa­gal­vo­jus apie ap­rėp­ties gau­są bei gy­lį. „Iš anks­to su­si­tai­kęs su šia rea­li­ja, ban­džiau nu­kreip­ti dė­me­sį į taip įvar­di­ja­mą „lais­vą lai­ką“. Daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­tu­me jį kaip ki­tą, esan­tį prie­šin­ga­me po­ly­je nei dar­bi­nė veik­la. Be aki­vaiz­džios kont­ro­lės pėd­sa­ko, su dau­gy­be ga­li­my­bių, gal ir ne vi­sad ma­lo­nų, ego­cent­riš­ką, „skir­tą sau“. Toks api­bū­di­ni­mas – kli­šė, ku­ri nie­ko ne­kal­ba apie in­di­vi­dua­lius po­ty­rius. Mė­gi­nau kuo su­bjek­ty­viau į tai pa­žvelg­ti. Man tai lai­kas, ku­ris tirps­ta kas­die­ny­bės frag­men­tuo­se, min­ty­se, fan­ta­zi­jo­se be kraš­tų. Žvilgs­nis į skren­dan­tį lėk­tu­vą dar­buo­jan­tis, mai­šant ar­ba­tą puo­de­ly­je, skai­tant, klau­sant lie­taus la­šų, ka­sant snie­gą, pri­si­mi­ni­mų ka­ro­lių vė­ri­mas ant smil­gos, bu­vi­mas su sa­vi­mi, su ki­tais, tarp ki­tų. Są­ly­gi­nai, be išo­ri­nės kont­ro­lės. Šiuo­se pie­ši­niuo­se žvilgs­nis nu­kreip­tas į išo­ri­nį pa­sau­lį ir lūž­ta pe­rė­jęs pro sa­vas­ties, są­mo­nin­gu­mo – pa­są­mo­nės pri­zmę. Ne­ma­žai me­tų ko­lek­cio­na­vau min­tis bei vaiz­dus iš ža­vių kas­die­ny­bės mo­men­tų, ku­rie vė­liau pa­suf­le­ra­vo cik­lo te­mą“, – sa­vo pa­ro­dą trum­pai pri­sta­to au­to­rius doc. T. Vai­čai­tis.
Da­lį as­me­ni­nio „lais­vo lai­ko“ me­ni­nin­kas ski­ria kū­no kul­tū­rai, tai ta­po pa­grin­di­niu at­spir­ties taš­ku. Kū­nas ju­de­sy­je, jų tar­pu­sa­vio ir ap­lin­kos san­ty­kiai, aso­cia­ty­vūs ar me­ta­fo­riš­ki vaiz­di­nių frag­men­tai. Ki­tas te­mos as­pek­tas at­spin­di mū­sų kas­die­nos bū­se­nas. Stab­te­lė­ji­mas, lau­ki­mas, ke­lio­nė… Miš­ri kū­ri­nių tech­ni­ka, pie­ši­mo po­bū­dis pri­me­na at­si­tik­ti­nius pa­raš­čių pie­ši­nius ir už­ra­šus, kai li­ni­ja ne­są­mo­nin­gai vin­giuo­ja, raiz­go­si, eksp­re­sy­viai au­džia at­pa­žįs­ta­mus ar neat­pa­žįs­ta­mus min­čių siu­že­tus. Žmo­nės vaiz­duo­ja­mi ano­ni­miš­ki, jie la­biau kaip ženk­las ša­lia ki­tų ob­jek­tų po­pie­riaus la­pe. Dar­bų pie­ši­mo pro­ce­sas, kar­tais kaip me­di­ta­ci­ja – taip pat svar­bus. Šiuo­se vaiz­dų ko­lia­žuo­se au­to­rius kvie­čia žiū­ro­vą at­ras­ti sa­vo is­to­ri­jas, lais­vo lai­ko api­brė­ži­mą, li­ni­jo­mis ir dė­mė­mis pa­ke­liau­ti al­ter­na­ty­via­me lai­ke.
Apie au­to­rių
To­mas Vai­čai­tis gi­mė 1969 m. Tel­šiuo­se. 1987–1993 m. stu­di­ja­vo Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Dai­lės fa­kul­te­te. 1999–2000 m. – ta­py­bos ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jos Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Nuo 2002 m. – Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys. VDA Tel­šių fa­kul­te­to dės­ty­to­jas, do­cen­tas. Kū­ry­bos sri­tys: ta­py­ba, skulp­tū­ra, gra­fi­ka, gra­fi­nis di­zai­nas. Nuo 1992 m. su­ren­gė 5 per­so­na­li­nes pa­ro­das, da­ly­va­vo įvai­rio­se gru­pi­nė­se pa­ro­do­se Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. Dar­bų yra pri­va­čio­se ir vie­šo­se erd­vė­se Lie­tu­vo­je, Len­ki­jo­je, Če­ki­jo­je, JAV.
VDA Tel­šių fa­kul­te­to inf.