Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos ke­liais

Tą po­pie­tę Var­nių apy­lin­kės li­te­ra­tai su­si­bū­rė jau­kio­je mies­te­lio bib­lio­te­kos pa­sto­gė­je pa­si­kal­bė­ti apie Ie­vą Si­mo­nai­ty­tę, ypa­tin­gą, be ga­lo sa­vi­tą jos kū­ry­bą, ta­len­tą, spon­ta­niš­kai pra­si­ka­lu­sį ir su­ve­šė­ju­sį, at­ro­do, pa­čio­mis ne­pa­lan­kiau­sio­mis ap­lin­ky­bė­mis. Or­ga­ni­za­vo šį su­si­bū­ri­mą mie­los, sve­tin­gos bib­lio­te­ki­nin­kės Au­ri­ka Stu­pe­lie­nė ir Vi­da Kren­ciu­vie­nė. Li­te­ra­tų bū­re­lio „Ly­ra“ va­do­vė Gend­vi­ka Čiu­žie­nė pra­dė­jo ren­gi­nį pa­kvies­da­ma vi­sus pa­si­da­ly­ti sa­vo įžval­go­mis apie I. Si­mo­nai­ty­tės as­me­ny­bę, di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ku­sius jos kū­ri­nių epi­zo­dus ar per­so­na­žus.
Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą trum­pai ap­žvel­gė Vla­da Veng­rie­nė. Ne­leng­vas bu­vo šios ne­pap­ras­tos mo­ters gy­ve­ni­mo ke­lias, daug sun­kių ir skau­džių li­ki­mo iš­ban­dy­mų jai bu­vo skir­ta: skau­di ne­san­tuo­ki­nio vai­ko kū­di­kys­tė, nuo pen­ke­rių me­tų – sun­ki li­ga, dėl ku­rios ne­ga­lė­jo vaikš­čio­ti, dau­gy­bė ope­ra­ci­jų, siu­vė­jos ama­tu pel­ny­ta duo­na. 1921 me­tais iš­ke­lia­vu­si į Klai­pė­dą, bai­gu­si ma­šin­raš­čio ir ste­nog­ra­fi­jos kur­sus, Ėvė me­tų me­tus spaus­di­no ra­šo­mą­ja ma­ši­nė­le įvai­rio­se įstai­go­se ir re­dak­ci­jo­se. Bet nuo pat paaug­lys­tės ji ieš­ko var­tų į pra­smin­ges­nę veik­lą, be ga­lo daug skai­to, jau­čia di­džiu­lį no­rą gal­vo­je be­si­su­ki­nė­jan­čias min­tis „pa­dė­ti ant po­pie­riaus“. Pra­dė­ju­si kur­ti ei­lė­raš­čius, ra­šy­ti vaiz­de­lius ir ko­res­pon­den­ci­jas laik­raš­čiams, ji ima­si di­des­nių kū­ri­nių. Ir štai lyg ste­buk­las – en­tu­zias­tin­gas Liu­do Gi­ros at­si­lie­pi­mas apie jos ro­ma­no „Aukš­tu­jų Ši­mo­nių li­ki­mas“ rank­raš­tį, pa­te­ku­sį jam į ran­kas, jo pra­na­šys­tė: „Dėl Jū­sų ta­len­to, Ie­vu­te mie­la, aš nė kiek ne­klys­tu <…>. Jūs, Ėva Si­mo­nai­ty­tė, sto­ja­te vėl iš­kel­ti li­te­ra­tū­ro­je Ma­žo­sios Lie­tu­vos gar­bę <…>. Jums nea­be­jo­ti­nai bus vie­na pir­mų­jų vie­tų mū­sų li­te­ra­tū­ro­je.“ 1935 me­tai, kai jos ro­ma­nas bu­vo įver­tin­tas pir­mą­ja vals­ty­bi­ne pre­mi­ja, – ryš­ki ri­ba I. Si­mo­nai­ty­tės gy­ve­ni­me. Jos gy­ve­ni­mo pra­sme tam­pa kū­ry­ba, ku­rią vi­są ji pa­ski­ria kal­bė­ji­mui apie jos my­li­mą Ma­žą­ją Lie­tu­vą.
Ne­pap­ras­tu I. Si­mo­nai­ty­tės cha­rak­te­rio tvir­tu­mu, jos drą­sa ir hu­ma­niš­ku­mu ren­gi­nio da­ly­viai ža­vė­jo­si ste­bė­da­mi S. Pi­lin­kaus TV lai­dos „Daik­tų is­to­ri­jos“ įra­šą, ku­rį de­monst­ra­vo A. Stu­pe­lie­nė. G. Čiu­žie­nė la­bai įtai­giai skai­tė iš­trau­kas iš au­to­biog­ra­fi­nės I. Si­mo­nai­ty­tės kny­gos „…O bu­vo taip“, ap­ta­rė ne­pap­ras­tai pa­trauk­lų au­to­rės pa­sa­ko­ji­mo sti­lių, jos su­ge­bė­ji­mą per­teik­ti ma­žos mer­gy­tės pra­bu­di­mą gy­ve­ni­mui, pir­mą kar­tą su­vo­kus: „Aš esu!“ Re­gi­na Sar­ce­vi­čie­nė da­li­jo­si min­ti­mis apie ra­šy­to­jos laiš­kus, ža­vė­jo­si jos su­ge­bė­ji­mu kreip­tis į jau­ni­mą, bend­rau­ti su įvai­rios vi­suo­me­ni­nės pa­dė­ties as­me­ni­mis. Da­lia Bal­sie­nė, rem­da­ma­si I. Si­mo­nai­ty­tės au­to­biog­ra­fi­ja, ža­vė­jo­si kla­si­kės su­ge­bė­ji­mu gra­žiai iš­reikš­ti min­tis apie žo­džio gy­vy­bę, kū­ri­mo pro­ce­są. Klau­sy­da­mie­si ra­šy­to­jos, skai­čiu­sios teks­tą, skir­tą jos my­li­mam mies­tui Klai­pė­dai, bal­so įra­šo, gė­rė­jo­mės tik jai ir jos kraš­tui bū­din­ga tar­ti­mi, in­to­na­ci­jo­mis.
Ma­lo­nu bu­vo prie bend­ro sta­lo, pui­kių bib­lio­te­kos šei­mi­nin­kių su­kur­to­je jau­kio­je ap­lin­ko­je pa­dis­ku­tuo­ti apie gy­ve­ni­mo pra­smę, apie tai, ką ga­li žmo­gus, at­kak­liai sie­kian­tis ge­ro ne tik sau. Pa­ki­liai, vil­tin­gai nu­tei­kė ir D. Bal­sie­nė, per­skai­čiu­si ke­le­tą nuo­tai­kin­gų sa­vos kū­ry­bos ei­lė­raš­čių.
Vla­da VENG­RIE­NĖ