Va­žiuo­jam į Ka­ziu­ką

Su sau­le, su me­džio pum­pu­ru… Su be­si­ka­lan­čia žo­le, su pir­ma vie­ver­sio gies­me atei­na pa­va­sa­ris… O su juo ir Ka­zi­mie­ri­nės. Ko­vo 4-ąją – šven­to­jo Ka­zi­mie­ro var­do die­ną – links­mai pa­mi­nė­jo­me Tel­šių cent­re „Vil­tis“.
Pri­si­mi­nė­me lie­tu­vių liau­dies dai­nas ir ra­te­lius, mi­nė­me mįs­les, spė­jo­me pir­muo­sius pa­va­sa­rio pra­na­šus. Gud­riau­sie­ji su­si­run­gė vik­to­ri­no­je. O ko­kios Ka­zi­mie­ri­nės be įvai­rių dir­bi­nių, ke­pi­nių. Mū­sų cent­ro jau­nuo­liai pa­ro­dė­lė­je pri­sta­tė įvai­ria tech­ni­ka pa­da­ry­tus dar­be­lius, o bend­ruo­me­nė ak­ty­viai įsi­trau­kė į pa­si­ruo­ši­mo pro­ce­są. Liau­dies iš­min­tis by­lo­ja, kad „jei per Ka­zi­mie­ri­nes jo­mar­kė­ly­je neap­si­lan­ky­si, gė­ry­bių neį­si­gy­si, sma­giai ne­pa­si­de­rė­si, ki­tų neap­žiū­rė­si, sa­vęs ne­pa­ro­dy­si, tai pra­stas bus pa­va­sa­ris, ap­niu­ku­si va­sa­ra ir vi­si me­tai ne­ko­kie“. Tad iš sim­bo­li­nio „tur­gaus“ vi­si išė­jo su lauk­tu­vė­mis ir šyp­se­no­mis, o šil­ta pa­va­sa­riš­ka šven­tė su­kvie­tė pa­bū­ti bend­rys­tė­je ir pa­si­džiaug­ti atė­ju­siu pa­va­sa­riu.
So­cia­li­nė dar­buo­to­ja Jo­vi­ta PET­RI­KIE­NĖ, ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Lau­ra BIK­NIŪ­TĖ