Kny­gos „Eti­lė iš Juodk­ran­tės“ su­tik­tu­vės, ar­ba Pa­ma­rio dva­sios ku­pi­nas su­si­ti­ki­mo lai­kas

Sau­lė­tą va­sa­rio 26-osios po­pie­tę tel­šiš­kiai ir mies­to sve­čiai rin­ko­si į Mo­ky­to­jos Ele­nos Mar­tin­kie­nės kny­gos „Eti­lė iš Juodk­ran­tės“, skir­tos anū­kė­lei Jo­nei ir pri­sta­tan­čios „XX a. šeš­to­jo de­šimt­me­čio ir sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džios vie­nos šei­mos vai­kų bend­rys­tę, nuo­ty­kius, mei­lę su­pan­čiai gam­tai, ne­pa­kar­to­ja­mą nuo­sta­bią vai­kys­tę smė­lio, van­dens, vė­jo ap­sup­ty­je“, su­tik­tu­ves. Jos Pa­dė­kos šv. Mi­šio­mis pra­si­dė­jo Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­ro­je.
Šv. Mi­šių au­kai va­do­va­vęs kan. And­rie­jus Sa­ba­liaus­kas ją pra­dė­jo kny­go­je su­tin­ka­mu bu­rės ir į ją nu­sta­ty­tos vė­jo kryp­ties sim­bo­liu – tie­sio­gi­ne aliu­zi­ja į kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me be­są­ly­giš­kai svar­bias tik­rą­sias lai­ko pa­tik­rin­tas ver­ty­bes. Šv. Mi­šio­se mels­ta­si už pa­čią mo­ky­to­ją Ele­ną, jau am­ži­ny­bėn pa­šauk­tus jos ar­ti­muo­sius, taip pat kny­gos kū­ry­bi­nę gru­pę ir, ži­no­ma, už tai­ką Uk­rai­no­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.
Po šv. Mi­šių kny­gos „Eti­lė iš Juodk­ran­tės“ su­tik­tu­vės tę­sė­si Tel­šių ka­ted­ros pa­ra­pi­jos na­muo­se. Su­si­rin­ku­siuo­sius ir au­to­rę Ele­ną pa­svei­ki­no bei pa­si­ro­džiu­sia kny­ga pa­si­džiau­gė J. E. Tel­šių vys­ku­pas Al­gir­das Ju­re­vi­čius. Pir­ma­sis kny­gos su­tik­tu­vių ini­cia­to­rius, ypa­tin­gai ge­ban­tis pa­ste­bė­ti tai, kas Tel­šiuo­se gra­žaus įvyks­ta, ir vi­suo­met at­krei­pian­tis dė­me­sį į ku­rian­tį žmo­gų, kan. A. Sa­ba­liaus­kas pa­žy­mė­jo mo­ky­to­jos Ele­nos ge­bė­ji­mą di­de­liais ir svar­biais pa­da­ry­ti ma­žus da­ly­kus, ku­rie tei­kia tik­rą džiaugs­mą ir lei­džia iš­gy­ven­ti džiu­gią bend­rys­tę. Šven­tė­je da­ly­va­vęs pa­ra­pi­jie­tis Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Kęs­tu­tis Gu­sa­ro­vas, svei­kin­da­mas au­to­rę, pa­brė­žė, kad kny­ga ak­tua­li ir šian­die­nos kon­teks­te, kai ka­ro aki­vaiz­do­je ypa­tin­gai iš­ryš­kė­ja šei­mos bran­gu­mas ir svar­ba, ir per­skai­tė kny­gos iš­trau­ką „Pa­sie­nio ta­kas“. Me­ro žmo­na Li­gi­ta skai­ty­mus pra­tę­sė kny­gos iš­trau­ka „Per ma­rias“.
Mo­ky­to­jos Ele­nos Mar­tin­kie­nės veik­la sie­jo­si ir su atei­ti­nin­kais, ku­rie jos ini­cia­ty­va sto­vyk­la­vo bū­tent Juodk­ran­tė­je, lai­ve. Pri­si­mi­ni­mais apie tai pa­si­da­li­jo į šven­tę at­vy­kęs prieš dau­giau nei po­rą de­šimt­me­čių mo­ky­to­jos Ele­nos ska­tin­tas pri­si­jung­ti prie atei­ti­nin­kų veik­los šian­dien jau Že­mai­ti­jos atei­ti­nin­kų pir­mi­nin­kas Pau­lius Au­ry­la, pa­si­sa­ky­me iš­ryš­ki­nęs dvi ypač stip­rias kny­gos au­to­rės sa­vy­bes: mo­kė­ji­mą ken­tė­ti ir džiaug­tis. Jis pa­ste­bė­jo, kad šian­die­nos žmo­gus ne­be­mo­ka ken­tė­ti, jis inkš­čia; taip pat šian­die­nos žmo­gus ne­be­mo­ka ir džiaug­tis, jis kri­ze­na. Tad la­bai svar­bu dar jau­na­me am­žiu­je vai­kus au­gin­ti švie­sos dva­sio­je, ką nuo­lat ir da­rė mo­ky­to­ja Ele­na, ir jai ne­bu­vo neį­ma­no­mų da­ly­kų, jei ką su­gal­vo­da­vo, bū­ti­nai įgy­ven­din­da­vo; ir šian­dien atei­ti­nin­kais tam­pa ir tė­vų pra­dė­tą veik­lą tę­sia mo­ky­to­jos Ele­nos bu­vu­sių mo­ki­nių atei­ti­nin­kų vai­kai.
Mo­ky­to­ja Ele­na Mar­tin­kie­nė nuo pat pir­mų­jų pir­mo­sios Lie­tu­vo­je ka­ta­li­kiš­ko­sios mo­kyk­los, ste­buk­lin­gai įkur­tos per vos ke­le­tą 1990-ųjų va­sa­ros mė­ne­sių, žings­nių bu­vo jos dva­si­nė ašis, tad ją svei­ki­no kar­tu dir­bu­sios ko­le­gės. Jų var­du kal­bė­ju­si pri­sta­to­mos kny­gos re­dak­to­rė – mo­ky­to­ja poe­tė Ele­na Bo­ru­se­vi­čiū­tė-Šid­laus­kie­nė pa­brė­žė, kad Ele­na – įvai­ria­pu­sės kū­ry­bos žmo­gus, į vi­su­mą su­sie­jan­tis mu­zi­ką, dai­lę, li­te­ra­tū­rą.
Su­si­ti­ki­mo me­tu lyg į sim­bo­li­nį gin­ta­ro vė­ri­nį, dai­na „Kur gin­ta­rais nu­sė­tas ma­rių kran­tas“ pra­dė­tą Tel­šių ka­ted­ros va­ka­ri­nio cho­ro, ku­ria­me gie­da ir mo­ky­to­ja Ele­na, vė­rė­si to­les­ni ar­ti­mų­jų, drau­gų, bi­čiu­lių svei­ki­ni­mai, pa­čios au­to­rės pa­dė­kos žo­dis. Pri­si­min­ta ren­gi­ny­je da­ly­vau­ti ne­ga­lė­ju­si, ta­čiau kny­gos lei­dy­bos ko­man­do­je kar­tu dir­bu­si dai­li­nin­kė Sol­vei­ga Šiš­kaus­kie­nė. Vi­so su­si­ti­ki­mo me­tu kny­gos au­to­rei skir­tus svei­ki­ni­mus kei­tė mu­zi­ki­nės do­va­nos: pia­ni­nu skam­bi­no pir­mą­syk to­kiai gau­siai pub­li­kai pa­si­ro­džiu­si Tel­šių me­no mo­kyk­los mo­ki­nė Ma­ri­ja Dau­ba­ry­tė, ku­rios mo­ky­to­ja Re­gi­na Ston­ku­vie­nė, įvai­ria­žan­res dai­nas at­li­ko kny­gos au­to­rės bi­čiu­lė Dia­na Pau­laus­kie­nė, at­vy­ku­si iš Pla­te­lių. Kny­gos „Eti­lė iš Juodk­ran­tės“ su­tik­tu­vių kul­mi­na­ci­ja – dai­nos „Gi­mi­nės“ ir „Lie­tu­va bran­gi“, skam­bė­ju­sios itin jaut­riai ir pa­ky­lė­ju­sios su­si­rin­ku­sių­jų dva­sią iki skaid­riau­sio bend­rys­tės jaus­mo.
Api­bend­ri­nant be­lie­ka pri­dė­ti, kad šis švie­sus, anot poe­to Vy­tau­to Ma­čer­nio, „aukš­tų­jų aki­mir­kų“ lai­kas pa­sta­rų­jų die­nų vi­suo­ti­nai iš­gy­ve­na­mų ypač sun­kių jaus­mų kon­teks­te – ypa­tin­gos ver­tės, kaip ir pa­pras­ti ma­ži da­ly­kai, pri­pil­do­mi šir­dies ši­lu­mos ir ku­ria­mi su di­de­le mei­le.
Vie­na iš kny­gos su­tik­tu­vių or­ga­ni­za­to­rių Ire­na DAU­BA­RIE­NĖ

Eti­lė ir van­dens „Pe­te­liš­kės“ (ištrauka iš knygos)

Prieš dau­ge­lį me­tų smė­lio sa­lo­je, iš vi­sų pu­sių ap­sup­to­je ma­rių ir Bal­ti­jos jū­ros, au­go ma­ža mer­gai­tė, var­du Eti­lė.
Kiek­vie­ną va­sa­ros ry­tą pro lan­gą Eti­lę ža­din­da­vo sau­lės spin­du­liai nuo ma­rių pu­sės.
Mer­gai­tė nu­si­šyp­so­da­vo sau­lu­tei, pa­dė­ko­da­vo ma­mai už bly­nus ir bėg­da­vo prie ma­rių rink­ti stik­lo šu­kių. Per vi­są va­sa­rą tiek jų pri­kaup­da­vo, kad jos tilp­da­vo į tre­je­tą di­de­lių me­di­nių sta­ti­nių.
Ru­de­nį ma­rio­se plau­kio­da­vo daug me­dū­zų. Jas Eti­lė rink­da­vo ir mes­da­vo į me­di­nes sta­ti­nes. Tik vie­na bė­da – po sa­vai­tės tos me­dū­zos pa­lik­da­vo ne į me­dū­zas pa­na­šios ir tek­da­vo jas at­gal į ma­rias iš­pil­ti.
Pa­va­sa­rį, kai van­dens sro­vė su­kel­da­vo di­de­les le­dų san­grū­das – aukš­tes­nes už žve­jy­bos tro­bas, at­ro­dy­da­vo, kad gy­ve­ni An­tark­ti­do­je. Per sa­vai­tę le­dų kal­nai tirp­da­vo – ma­žė­da­vo, kol vi­sai iš­ko­rė­da­vo ir van­dens sro­vė nu­neš­da­vo juos to­lyn.
Pa­va­sa­rį, kai ma­rios bū­da­vo ra­mes­nės, Eti­lė į krep­šį įsi­mes­da­vo iš sta­ti­nės stik­lo šu­kių. Leis­da­vo, tiks­liau – mes­da­vo, ant van­dens pa­vir­šiaus kaip „pe­te­liš­kes“. Kiek džiaugs­mo bū­da­vo, jei trys, pen­kios ar net dvy­li­ka „pe­te­liš­kių“ nu­skrie­da­vo van­de­niu! O vė­liau mer­gai­tė iš­mo­ko van­dens žvil­gan­čiu pa­vir­šiu­mi nu­skrai­din­ti dvi­de­šimt ke­tu­rias stik­lo „pe­te­liš­kes“… (Ats­pėk – kur gy­ve­no Eti­lė?)