Tel­šių po­li­ci­jos bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nės: ne vis­kas pa­sie­kia­ma jė­ga

Dau­giau kaip pu­sę – 34 iš 65 – Tel­šių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nų su­da­ro mo­te­rys. Pas­ta­rai­siais me­tais be­ne vie­no­mis ži­no­miau­sių pa­rei­gū­nių Tel­šiuo­se ta­po Tel­šių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nės Elo­na Ma­čer­nie­nė ir Ra­sa Gu­rec­kie­nė. Pa­rei­gū­nės daž­nai ma­to­mos, tad gy­ven­to­jai jas at­pa­žįs­ta, kal­bi­na, pri­rei­kus krei­pia­si pa­gal­bos, o ma­žie­ji tel­šiš­kiai ne­tgi no­ri į jas ly­giuo­tis.
„Mus ypač mo­ty­vuo­ja tai, kad per me­tus pa­da­rė­me tiek, jog ne­be mes ieš­ko­me, kur vyk­dy­ti pre­ven­ci­nes ak­ci­jas, o jau pa­tys gy­ven­to­jai, bend­ruo­me­nės, įstai­gos mū­sų ieš­ko ir kvie­čia at­vyk­ti“, – tei­gia pre­ven­ci­nį dar­bą Tel­šių ra­jo­ne dir­ban­čios pa­rei­gū­nės.
Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ
Pa­rei­gū­no dar­bas mo­ty­vuo­ja ir įkve­pia
Ener­gin­gos, op­ti­mis­tiš­kos, su aky­se ži­ban­čio­mis ug­ne­lė­mis dėl no­ro pa­dė­ti ki­tiems – tur­būt šie žo­džiai ge­riau­siai api­bū­di­na Tel­šių ra­jo­no po­li­ci­jos bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nes. Ra­sa pa­rei­gū­ne pra­dė­jo dirb­ti prieš pen­kio­li­ka me­tų, Elo­na – prieš de­vy­ne­rius.
Mo­te­rims per vi­są tą lai­ką te­ko dirb­ti įvai­riuo­se po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to sky­riuo­se, tiek rea­guo­jant į įvy­kius, tiek ir ti­riant juos, ta­čiau jos tei­gė nie­ka­da ne­sud­ve­jo­ju­sios, ne­nu­si­vy­lu­sios sa­vo pa­si­rin­ki­mu.
„Apie pa­rei­gū­no dar­bą nuo ma­žens ne­sva­jo­jau. Šią spe­cia­ly­bę pa­si­rin­kau ga­na at­si­tik­ti­nai, pa­ska­tin­ta drau­gės. Da­bar esu tik­rai lai­min­ga, kad pa­su­kau bū­tent šiuo ke­liu. Di­džiuo­juo­si ga­lė­da­ma bū­ti pa­rei­gū­ne. Kar­tais grįž­tu na­mo ir taip ge­rai jau­čiuo­si, jei kaž­kam pa­da­riau ge­ra. Dar­bas pa­tin­ka, nes tu­ri­me dau­giau ga­li­my­bių nei ki­ti pa­dė­ti žmonėms“, – sa­kė iš Plun­gės ki­lu­si, il­gą lai­ką Tel­šiuo­se gy­ve­nan­ti ir dir­ban­ti R. Gu­rec­kie­nė.
E. Ma­čer­nie­nė, dirb­da­ma pa­rei­gū­ne, iš­pil­dė sa­vo vai­kys­tės sva­jo­nę. Mo­ters, įgi­ju­sios pe­da­go­go spe­cia­ly­bę, šir­dis vi­sa­da trau­kė prie dar­bo po­li­ci­jo­je, tad pa­si­tai­kius pro­gai ji da­ly­va­vo įva­di­niuo­se mo­ky­muo­se ir bai­gu­si juos pra­dė­jo tar­ny­bą.
„Ma­ne nuo ma­žu­mės ža­vė­jo pa­rei­gū­nų dar­bas, jų uni­for­ma, gal to­dėl, kad aš pa­ti sa­vo ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je tu­rė­jau pa­rei­gū­nu dir­ban­tį žmo­gų. Di­de­lės sva­jo­nės pra­dė­jus dirb­ti ne­žlu­go – man iki da­bar aky­se dar te­be­de­ga ta už­si­de­gi­mo lieps­ne­lė dėl to, ką da­rau. Džiau­giuo­si, kad ga­liu pa­dė­ti žmo­gui, ir ne tik ta­da, kai įvyks­ta ne­lai­mė, bet tie­siog už­kal­bi­nant, pa­ma­čius, kad kaž­kam esu rei­ka­lin­ga, tie­siog va­žiuo­jant ke­liu. Ma­ne pa­rei­gū­no dar­bas tar­si įpa­rei­go­ja ro­dy­ti pa­vyz­dį ki­tiems, nuo­lat da­ry­ti ge­rus dar­bus net ne tar­ny­bos me­tu“, – kal­bė­jo Elo­na.
Džiu­gi­na be­si­kei­čian­tis po­žiū­ris
Nuo 2020 me­tų pa­bai­gos E. Ma­čer­nie­nė ir R. Gu­rec­kie­nė Tel­šių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te dir­ba bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nė­mis. Jų sri­tis – pre­ven­ci­ja: ana­li­zuo­ja kri­mi­no­ge­ni­nę si­tua­ci­ją ra­jo­ne ir, at­si­žvelg­da­mos į ak­tua­lias pro­ble­mas, or­ga­ni­zuo­ja įvai­rias ak­ci­jas, lan­ko­si ug­dy­mo įstai­go­se, bend­ruo­me­nė­se, se­niū­ni­jo­se, ne­pa­mirš­ta ir sen­jo­rų, sku­bė­da­mos per­spė­ti apie leng­vų pi­ni­gų ieš­kan­čius su­kčius bei va­gi­šius. Pa­rei­gū­nės su gy­ven­to­jais bend­rau­ja tiek kon­tak­ti­niu bū­du, tiek ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, skelb­da­mos įvai­rią in­for­ma­ci­ją, at­sa­ky­da­mos į ki­lu­sius klau­si­mus. Tel­šių bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nių feis­bu­ko pus­la­py­je lan­ky­to­jai ga­li ras­ti ak­tua­lią in­for­ma­ci­ją, su­si­ju­sią su su­kčių veik­la, nu­si­kal­ti­mais elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je, tur­to ap­sau­ga, smur­tu ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je.
Dau­giau kaip me­tus pre­ven­ci­jos sri­ty­je dir­ban­čios pa­rei­gū­nės ma­to po­ky­čius vi­suo­me­nė­je ir džiau­gia­si pa­siek­tais re­zul­ta­tais.
„Anks­čiau po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams ne­bu­vo to­kios pa­gar­bos, pa­si­ti­kė­ji­mo jais, koks yra da­bar. Dirb­da­mos sten­gia­mės kur­ti šil­tes­nį bend­ra­vi­mą su žmo­nė­mis ir pa­čios jau­čia­me, kaip ta vi­suo­me­nė ar­tė­ja link mū­sų. Ei­da­mas į tam tik­rą au­di­to­ri­ją tu­ri pa­si­rink­ti to­kį kal­bos sti­lių, ku­ris bū­tų su­pran­ta­mas tai konk­re­čiai am­žiaus gru­pei. Ne­ga­li, pa­vyz­džiui, at­si­sto­ti prieš paaug­lį ir ro­dy­ti sa­vo vir­še­ny­bės – ne to­kiais bū­dais pa­sie­kia­mi re­zul­ta­tai. Mes ne­kal­ba­me, ka­da ir už ką žmo­nės yra bau­džia­mi, bet sten­gia­mės vis­ką pa­teik­ti per sa­vo pa­tir­tį, in­for­ma­ci­ją pri­sta­ty­ti įdo­miai. Žmo­giš­kas bend­ra­vi­mas yra tai, ko rei­kia vi­suo­me­nei. Su kiek­vie­na au­di­to­ri­ja mes kal­ba­me jai ar­ti­ma, su­pran­ta­ma kal­ba. Da­bar jau ne­ste­bi­na, kad prie mū­sų priei­na pa­tys žmo­nės, pa­kal­bi­na, ap­si­ka­bi­na, pa­lin­ki ge­ros tar­ny­bos. Va­di­na­si, vis­kas ei­na ge­ryn, o mes bū­tent to ir sie­kia­me. Ge­riau­sias mū­sų dar­bo įver­ti­ni­mas ir mo­ty­va­ci­ja ir yra tas grįž­ta­ma­sis ry­šys – kai po vyk­dy­tos ak­ci­jos atei­na vai­kai ir pa­sa­ko, kad užau­gę no­ri bū­ti kaip mes, tie­siog ne­lie­ka žo­džių. Tai, kad kaž­kas mus ma­to kaip au­to­ri­te­tą, yra di­džiau­sias at­ly­gis ir dar­bo pra­smė“, – pa­pil­dy­da­mos vie­na ki­tą kal­bė­jo pa­rei­gū­nės.
Mo­te­ris po­li­ci­jo­je – įpras­tas da­ly­kas
Paš­ne­ko­vės pa­ste­bė­jo, kad kei­čia­si po­žiū­ris ne tik į pa­rei­gū­no dar­bą, bet ir į mo­te­rį po­li­ci­jo­je. Maž­daug prieš dvi­de­šimt­me­tį po­li­ci­ja bu­vo įsi­vaiz­duo­ja­ma kaip jė­gos struk­tū­ra ir šio­je tei­sė­sau­gos sis­te­mos gran­dy­je dau­giau­siai dirb­da­vo vy­rai, o šiais lai­kais ma­ty­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nę – tik­rai ne nuo­sta­ba. Pa­reiš­ki­mų, kad po­li­ci­jos pa­rei­gū­no pro­fe­si­ja yra ne­mo­te­riš­ka, pa­rei­gū­nės tvir­ti­no su­lau­kian­čios re­tai.
„Taip, vy­rai yra fi­ziš­kai stip­res­ni nei mo­te­rys, bet juk ne vis­ką ga­li­ma pa­siek­ti jė­ga. Mo­te­rys daž­nu at­ve­ju yra ko­mu­ni­ka­bi­les­nės, pa­si­telk­da­mos sa­vo psi­cho­lo­gi­nius su­ge­bė­ji­mus ran­da bū­dus, kaip ne­pa­nau­do­jant jė­gos priei­ti prie žmo­gaus. Aiš­ku, mū­sų dar­be pa­si­tai­ko vi­so­kių si­tua­ci­jų ir joms pa­rei­gū­nai, ne­prik­lau­so­mai nuo ly­ties, yra ruo­šia­mi vie­no­dai“, – dės­tė E. Ma­čer­nie­nė.
Nu­si­vil­ku­sios pa­rei­gū­no uni­for­mą Elo­na ir Ra­sa sa­kė esan­čios to­kios pat, kaip ir ki­tos mo­te­rys – su sa­vo silp­no­sio­mis ir stip­rio­sio­mis pu­sė­mis. Lais­va­lai­kiu jos daug lai­ko pra­lei­džia su sa­vo šei­mo­mis, taip pat mėgs­ta ga­min­ti mais­tą, spor­tuo­ti, skai­ty­ti kny­gas.
„Pa­rei­gū­nai – to­kie pa­tys žmo­nės kaip ir vi­si, su to­kiais pa­čiais gy­ve­ni­mais. Mėgs­ta­me juok­tis, skai­ty­ti anek­do­tus, pa­si­klau­sy­ti mu­zi­kos. O žmo­nėms svar­bu ži­no­ti, jog mes esa­me tam, kad at­si­dū­rus kri­ti­nė­se si­tua­ci­jo­se ga­lė­tu­me pa­dė­ti“, – pa­brė­žė bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nės.