Dažni priekaištai: keliai prastai prižiūrimi, retai greideriuojami. Dėl suniokotų kelių kaltinami miškininkai, privačių miškų savininkai. Bet pavasariop pasivažinėjus ir pasižvalgius po seniūnijos kelius žvilgsnis nukrypsta ir į kai kuriuos mūsų ūkininkus.
Ne vienas seniūnijos gyventojas atkreipia dėmesį: dirbdami žemę ūkininkai nesaugo kelių. Suaria kelio pakraščius, nukultivuoja, apsėja, nepalieka griovelio. Kelias dėl to sukrenta, drėgmė laikosi ilgiau, išsimuša duobės.
Suprantama, ne visi ūkininkai niokoja kelius, bet pasitaiko tokių, kurie kelių ir keliukų nesaugo. Traktoriai sunkiasvoriai, neapskaičiuoja jų gabaritų, nebeišsitenka savo žemėje ir, kai ariant reikia apsisukti, važiuoja ant kelio. Purvą iš dirbamos žemės neša ir drabsto ant kelio. Trūksta tvarkos ir prie lauko keliukų. Kultivuojant laukus užkliudomi ir iškabinami tų keliukų pakraščiai.
Toks pastebėjimas: miškininkai už ūkininkus sąmoningesni ir atsakingesni. Jeigu jau sugadino kelią, atsakomybę prisiima, kelią sutvarko. Ūkininkai pričiupti išsisukinėja, bando kaltę suversti vėjo jėgainių statytojams, neva jie padarė per siaurus kelius. Tačiau jei būtų daromi platesni, būtų kilę problemų dėl privačios nuosavybės.
Sniegas ir gausus lietus šią žiemą kelius itin gadino, pašalas iškėlė iš apačios juodą purvą.
Keliu automobilis plaukia tarsi upe. Ką jau kalbėti apie ūkininkų galingą techniką – kai ši ropoja ant tokio pažliugusio kelio, jis linguote linguoja.
Kai kurie seniūnijos keliai kapitalinio remonto nematę nuo sovietinių laikų, o jais važinėjanti technika pasikeitusi, didžiulė, gabena ne po vieną, o keliasdešimties tonų krovinį. Greideriavimas seniūnijai kainuoja nemažus pinigus. Pagal savo ribotas finansines galimybes kelius ir greideriuojame, ir žvyruojame. Džiugu, kad yra ūkininkų, kurie ties savo plotais nušienauja kelkraščius.
Kai kurie ūkininkai kelia ir kitų rūpesčių. Jeigu renka nuo laukų akmenis, tai būtinai tuos akmenis verčia ne savo žemėje, bet prie pat kelio suveža. Yra atvejų, kad suverčia visą krūvą į melioracijos griovį. Toje vietoje tuoj pradeda augti kiečiai, krūmai. Kur akmenų krūva, ten kalnas. O kur kalnas, ten žiemą ir pusnis.
Manau, jog ūkininkas ne iš godumo, bet, kad piktžolės jo laukų pakraščiuose neaugtų ir nesidaugintų, kelią suaria iki pat važiuojamosios dalies. Nebelieka jokios apsaugos zonos, nepaliekamas joks griovelis. Vandeniui nebėra kur nubėgti, lauko pakraštyje telkšo balos, kaupiasi drėgmė. Kelias ardomas. Vėliau jį suremontuoti sudėtinga ir brangu.
Yra ūkininkų, kurių požiūris atsispindi jų dirbamuose laukuose. Vienoje kelio pusėje vieno dirbamo lauko pavyzdingas savininkas nuo kelio palikęs dviejų metrų apsauginę juostą, o antras kitoje kelio pusėje – lopinėlį tik per sprindį. Gal ne kiekvienas supranta, kaip atsakingai ūkininkauti?
Jau nuo praėjusių metų rudens dėl sudėtingų oro sąlygų negalime tinkamai prižiūrėti seniūnijos kelių. Žiema tokia, kad kelių būklė nuolat blogėjo. Kritinės būklės kelio ruožuose pastatėme draudžiamuosius ženklus „Ribota masė“. Esant tinkamoms oro sąlygoms, žvyro dangos keliai bus tvarkomi: greideriuojami, žvyruojami, vykdoma kelkraščių paaukštinimo programa. Abipusis supratimas padeda spręsti problemas. Keliai – visų mūsų turtas.
Tryškių seniūnas Antanas JOKUBAUSKIS