Raimonda – lemties gynėja

Gimiau aš naktį iš rugpjūčio 31 į rugsėjo 1-ąją, buvo penkiolika minučių po trečios, o dangus (senelis gal šimtą kartų kartojo man augant) buvo nusagstytas begale ryškių, mirgėte mirgančių žvaigždžių. Svorio ir ūgio buvau kaip ir visi – apie trijų kilogramų ir pusmetrio, na, o Raimondos – „lemties gynėjos“ – vardą man išrinko mama.
Mokyklą lankyti pradėjau septynerių, pirmą klasę baigiau kaip pirmūnė. Toliau viskas ėjosi įprastai, kol ketvirtoje klasėje užsimaniau lankyti muzikos mokyklą. Pasakiau tėvams, tėvai leido. Grojau akordeonu, lankiau ketverius metus ir baigiau, gaudama gerą įvertinimą. Buvo sunku, pamokos vykdavo du kartus per savaitę (kažkuriais metais net keturis!), o ir mokslas buvo ne iš lengvųjų, še tau kad nori, muzika! Krūvis susidarė gana nemažas – vidurinės mokyklos plius muzikos. Ir visur suspėti reikėjo. Suspėjau, kur dingsi, užtat patirtis neįkainojama!
Devintoje klasėje kartu su drauge ir biologijos mokytoja ėmėmės tirti dviejų mokyklų (Varnių M. Valančiaus ir Telšių V. Borisevičiaus gimnazijų) vaikų sergamumą. Tyrimas truko kelis mėnesius, o gautus rezultatus pristatėme Vilniuje, Jaunųjų mokslininkų konkurse, kur likome pastebėtos, įvertintos ir net gavome paskatinamąjį prizą.
Dešimtoje klasėje baigiau Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre Vilniuje esančią neakivaizdinę ekologinės aplinkotvarkos mokyklą. Paskaitos vykdavo kas tris mėnesius. Per jas daug keliavome po Lietuvą, daug sužinojome apie augalus, jų priežiūrą, įgijome praktikos ir t. t.
Įvairių dalykų olimpiadose dalyvauju nuo penktos klasės, o šiais ir praėjusiais metais labai dažnai. Nesvetimas man ir rašytas žodis. Kiekvienais metais dalyvauju raiškiojo skaitymo konkursuose, o šiais metais man nusišypsojo sėkmė – patekau į rajoninį etapą. Skaičiau du eilėraščius: Maironio „Jaunos dienos“ ir Viktoro Hugo „Tu būsi vadas“.
Domiuosi netradicine medicina – homeopatija, vaistažolėmis, jų savybėmis, vartojimu. Sėkmingai šias žinias taikau praktiškai savo šeimoje (kol kas dar nė vienas nenusinuodijo). Domiuosi viskuo, kas natūralu ir sveika: nuo mitybos iki grožio procedūrų, natūralios rankų darbo kosmetikos. Patinka megzti, žvejoti, kepti konditerinius „šedevrus“, pinu dabar ypač populiarias plaukų kasas, kurių nuotraukomis dalijuosi su draugais internete. Myliu gyvūnus (išskyrus vorus), trečdalį širdies skiriu knygoms.
Šią akimirką gyvenu vien tik ruošdamasi „didžiajam išbandymui“ – brandos egzaminams. Laiko dar yra, bet neramumas toks velniškai didelis… Šis gyvenimo etapas daugumai žmonių, taip pat ir man, yra apsisprendimo metas, kuris nulems tolimesnį gyvenimą. Planuoji žmogau, galvoji, ką ateityje veiksi, o Dievas ten ant debesies juokiasi, pirštu į tave rodydamas.
Žinau viena: „Tiktai per kovą nuolatinę / Žmogus atranda savo AŠ“ (J. V. Getė). Žinau, ką turiu daryti.