Se­se­rų gies­mės – pa­dė­ka Die­vui

Kiek­vie­ną sek­ma­die­nį Tel­šių Ma­žo­jo­je baž­ny­tė­lė­je vai­kų šv. Mi­šio­se nuo­sta­biais bal­sais džiu­gi­na ir ma­žie­siems tel­šiš­kiams sek­ti­ną pa­vyz­dį ro­do dvi se­se­rys – Sa­man­ta ir Dei­man­tė Mi­nio­tai­tės.
Se­se­ris į baž­ny­čią at­ve­dė gies­mės. Abi mer­gi­nos ak­ty­viai da­ly­vau­ja baž­ny­ti­nė­je veik­lo­je. Jos ne tik džiu­gi­na gies­mė­mis, bet ir šv. Mi­šių me­tu skai­to skai­ti­nius. O nuo šių me­tų įsi­trau­kė į nau­ją veik­lą – ta­po ka­te­che­tė­mis.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
Dvi se­se­rys
Sa­man­ta Mi­nio­tai­tė (15 m.) mo­ko­si Tel­šių „Džiu­go“ gim­na­zi­jos Ia kla­sė­je. Ji mėgs­ta la­bai įvai­rią veik­lą: dai­nuo­ti, šok­ti, sa­va­no­riau­ti, ei­ti į žy­gius ir t. t. Sten­gia­si lais­va­lai­kį pra­leis­ti kuo įdo­miau, pa­bū­ti su ar­ti­mai­siais.
Dei­man­tė Mi­nio­tai­tė (18 m.) mo­ko­si Tel­šių „Džiu­go“ gim­na­zi­jos IIIc kla­sė­je. Jos po­mė­giai sie­ja­si la­biau su me­ni­ne ir pi­lie­ti­ne veik­la. Pa­tin­ka dai­nuo­ti, to­dėl jau ke­le­tą me­tų lan­ko vo­ka­lo pa­mo­kas Tel­šių kul­tū­ros cent­re pas va­do­vę Er­nes­tą Dar­gu­žie­nę. Yra jau­no­ji šau­lė. Sa­vo lais­va­lai­kį mėgs­ta leis­ti tu­ri­nin­gai. Sa­ve ji lai­ko me­niš­ku žmo­gu­mi, nes ma­to gro­žį pa­pras­tuo­se, ma­žuo­se da­ly­kuo­se. Kar­tais pai­ma į ran­kas ra­šik­lį, ša­lia pa­si­de­da są­siu­vi­nį ir lie­ja sa­vo min­tis, ra­šy­da­ma pro­zą ar­ba ei­lė­raš­čius. Lais­vu lai­ku pa­tin­ka pa­si­vaikš­čio­ti prie eže­ro.
Baž­ny­čia – svar­bi vie­ta
Į Ma­žą­ją baž­ny­tė­lę se­se­ris li­ki­mas at­ve­dė be­veik prieš sep­ty­ne­rius me­tus, kai vie­na jų pra­dė­jo ruoš­tis Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai. Taip mer­gai­tės po tru­pu­tį, vis stip­riau įsi­trau­kė į baž­ny­ti­nę veik­lą. Pra­dė­jo ei­ti gie­do­ti, o kai Sa­man­ta priė­mė Pir­mą­ją Ko­mu­ni­ją, abi su­pra­to, kad baž­ny­čia jų gy­ve­ni­me ta­po svar­bia vie­ta, be ku­rios neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo sek­ma­die­nio.
Pas­kui se­su­tės pra­dė­jo skai­ty­ti skai­ti­nius, ta­po baž­ny­čios jau­ni­mo gru­pe­lės na­rė­mis. „Die­vas ir Baž­ny­čia yra kaž­kas nuo­sta­baus, ir kuo la­biau į tai įsi­trau­ki, tuo la­biau ne­be­no­ri iš ten išei­ti“, – tvir­ti­no jos.
Baž­ny­čia at­vė­rė daug ke­lių
Dei­man­tė ir Sa­man­ta kal­bė­jo, kad į baž­ny­čios veik­lą, į ti­kė­ji­mą jas at­ve­dė gies­mės. Da­bar jos ne tik gie­da šv. Mi­šių me­tu, yra skai­to­vės, bet šiais me­tais ta­po ka­te­che­tė­mis, ruo­šia gru­pe­lę vai­kų Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai. Tai joms nau­ja pa­tir­tis.
Se­se­rys sa­kė, jog šis pa­si­rink­tas ti­kė­ji­mo ke­lias joms nė­ra sun­kus: „Kai tau pa­tin­ka, kai tu no­ri ir ži­nai, jog ga­li bū­ti ten sa­vi­mi, į baž­ny­tė­lę ei­ni su džiaugs­mu. Tai nė­ra ėji­mas per prie­var­tą ar dėl to, kad rei­kia. Mums ten vi­sa­da pa­tik­da­vo.“
Dei­man­tė tei­gė į baž­ny­čią ei­nan­ti to­dėl, kad joje jau­čia­si sa­vi­mi, yra sau­gi, ir dė­ko­ja Die­vui, kad Jis, at­ve­dęs ją į baž­ny­čią, at­vė­rė daug ke­lių į ki­tas įvai­rias veik­las, ku­rios for­muo­ja ją kaip as­me­ny­bę: „Tik­riau­siai ėji­mas į baž­ny­čią – tai ma­no pa­dė­ka Die­vui už su­teik­tus šil­tus na­mus, už my­lin­čius ir nuo­sta­bius tė­ve­lius, o svar­biau­sia – už tai, kad Die­vas vi­sa­da yra ša­lia ma­nęs ir vis­ką ga­liu da­ry­ti Jo gar­bei.“
Se­su­tei ant­ri­no Sa­man­ta: „Man ėji­mas į baž­ny­čią at­ve­ria la­bai daug ga­li­my­bių aug­ti ir stip­rė­ti kaip as­me­ny­bei. O vi­sa tai da­rau Die­vo gar­bei, nes jis la­bai pa­siau­ko­jo dėl mū­sų, to­dėl, ma­nau, ei­ti į baž­ny­čią ir mels­tis yra ma­žiau­sia, ką ga­liu pa­da­ry­ti dėl Jo.“
Pa­na­šu­mai ir skir­tu­mai
Nors kiek­vie­nas žmo­gus yra uni­ka­lus ir in­di­vi­dua­lus, ta­čiau abi se­se­rys sa­kė esan­čios la­bai pa­na­šios.
„Abi dai­nuo­ja­me ir da­ly­vau­ja­me dau­gu­mo­je veik­lų kar­tu. Nors esa­me se­se­rys ir tu­ri­me pa­na­šu­mų, ta­čiau kai ku­rie mū­sų po­mė­giai skiriasi. Pa­vyz­džiui, aš esu Lie­tu­vos jau­no­ji šau­lė, o se­suo Sa­man­ta – Lie­tu­vos skau­ti­jos Tel­šių tun­to Šat­ri­jos drau­go­vės pa­ty­ru­si skau­tė“, – pa­sa­ko­jo Dei­man­tė.
Veik­los ne­trūks­ta
Pak­laus­tos apie už­siė­mi­mus jau­ni­mui Tel­šiuo­se, Sa­man­ta ir Dei­man­tė tei­gė, jog tie, ku­rie no­ri ras­ti veik­los, vi­sa­da jos ras. Mies­te yra be­ga­lės įvai­riau­sių bū­re­lių, to­dėl tik­rai įma­no­ma ras­ti sau pa­tin­kan­tį.
„Tie, ku­rie de­juo­ja, kad nė­ra ką veik­ti Tel­šiuo­se, tik­riau­siai net ne­ban­dė ieš­ko­ti veik­los. Ži­no­ma, leng­viau yra de­juo­ti ir nie­ko ne­da­ry­ti, nei šiek tiek pa­si­steng­ti pa­gal­vo­ti ir pra­dė­ti veik­ti. La­bai daug veik­los ga­li at­si­ras­ti, kai įsi­trau­ki į įvai­rias or­ga­ni­za­ci­jas. Mes pa­tar­tu­me ne­tu­rint veik­los pa­ban­dy­ti įsi­trauk­ti ne tik į or­ga­ni­za­ci­jas, bet ir į baž­ny­čios veik­lą, nes da­ly­vau­jant ak­ty­viai su pa­ra­pi­jie­čiais ga­li­ma ne tik at­ras­ti veik­los, bet ir pa­si­tar­nau­ti ki­tiems“, – ra­gi­no pa­šne­ko­vės.
Atei­ties pla­nai
Dei­man­tei li­ko vos me­tai su tru­pu­čiu iki dvy­lik­tos kla­sės bai­gi­mo, to­dėl jau yra tvir­tai nu­spren­du­si, ko­kią stu­di­jų kryp­tį pa­si­rinks: „Ma­no sva­jo­nė – stu­di­juo­ti me­di­ci­ną. La­bai no­riu bū­ti gy­dy­to­ja, o jei kal­bant konk­re­čiau – pla­nuo­ju stu­di­juo­ti rea­bi­li­ta­ci­jos sri­ty­je.“
Sa­man­ta kol kas daug atei­ties pla­nų ne­tu­ri ir apie stu­di­jas dar ne­gal­vo­ja.