Ani­ce­tas Šil­ga­lis pa­guo­dą ra­do kny­go­se ir ei­lė­se

Tel­šiš­kis poe­tas Ani­ce­tas Šil­ga­lis iš­lei­do nau­ją sa­vo kū­ry­bos kny­gą „Čia vil­tis gy­ve­na“.
A. Šil­ga­lis gi­mė 1958 m. ko­vo 12 d. Sa­lan­tų mies­te­ly­je. Vai­kys­tę pra­lei­do bė­gio­da­mas Vin­dei­kių kai­mo pie­vo­mis, tu­rė­jo sva­jo­nę tap­ti geog­ra­fi­jos mo­ky­to­ju. Bet Die­vu­lis taip su­tvar­kė, kad ne­bu­vo lem­ta sva­jo­nei iš­si­pil­dy­ti.
Lem­tis pa­su­ko gy­ve­ni­mo ra­tą Tel­šių mies­to link. Čia at­vy­kęs jau­nas, ener­gin­gas vy­ru­kas pa­mė­go sta­ty­bi­nin­ko pro­fe­si­ją. Tai ir ta­po lem­tin­ga. Po di­de­lės ne­lai­mės Ani­ce­tas ta­po neį­ga­lus, bet ne­pa­lū­žo, at­ra­do pa­guo­dą ir sa­vi­rea­li­za­ci­ją kny­go­se ir ei­lė­se. Šian­dien toks tau­rus ir iš­ki­lus žmo­gus ga­li bū­ti pa­vyz­dys ir jau­na­jai kar­tai.
A. Šil­ga­lis da­li­ja­si sa­vo kū­ry­ba iš nau­jo­sios kny­gos „Čia vil­tis gy­ve­na“.

Žmo­gus
Ap­lan­kyk li­go­nį ar naš­lai­tį,
Daž­niau praei­ki pro ka­pus,
Kok­sai be­bū­tum šiam pa­sau­ly,
Juk tu vis tiek esi žmo­gus.

Iš­ka­lęs sa­vo se­ną dal­gį,
Nuei­ki pas kai­my­ną į na­mus,
Išp­jau­ki vie­ną pra­dal­gė­lę,
Nes tu tik­rai esi žmo­gus.

Kai sau­lė pa­si­ro­do ry­tuo­se,
Nuš­vin­ta ryt­me­čio dan­gus.
Bė­gio­ji vie­nas po pa­lau­kę
To­dėl, kad tu esi žmo­gus.

Bet kai su­glem­ba ta­vo kū­nas,
Esi jau silp­nas, neį­ga­lus,
Ta­da ke­liau­si tu pas Die­vą,
Gal vis dėl­to esi žmo­gus.

Že­mai­ti­ja
Ant sep­ty­nių kal­vų įsi­kū­ru­si oriai…
Akį ve­ria gra­žūs, nuo­sta­būs vaiz­dai…
Ka­ted­ra, eže­ras, cerk­vė, baž­ny­čia –
Tai Že­mai­čių bu­vei­nė, gim­tie­ji Tel­šiai.

Pak­ran­tės pa­si­puo­šė tar­si vit­ra­žas –
Pės­čių­jų ta­ke­liai, pa­vė­si­nės, suo­lai,
Bal­tos ar­kos ma­to­mos die­ną ir nak­tį,
Fon­ta­nas spal­vo­tas, ku­ris trykš­ta aukš­tai.

Kai vė­jas pa­ky­la, pu­to­ja­si ban­gos,
O de­be­sys dan­gų nu­da­žo pli­kai,
Nes­ku­bė­ki nuei­ti nuo Mas­čio pa­kran­tės,
Gal kū­ną už­plūs nuo­sta­biau­si jaus­mai.

Tad my­lė­ki­me Lie­tu­vą, ma­žą ir tra­pią,
Že­mai­čiai, aukš­tai­čiai, ar kas tu esi.
Vie­nin­goj šei­moj pa­si­ju­si­me sau­giai,
Kaip bro­liai ir se­sės gy­ven­kim vi­si.