Po­kal­bis su laik­ro­di­nin­ku. Laik­ro­džiai su­sto­ja, lai­kas – nie­ka­da

Mu­zie­jaus gat­vės pra­džio­je, ne­di­de­lia­me kios­ke­ly­je, jau­kiai ap­sup­ta­me eg­lu­čių, be­ne tris de­šimt­me­čius tel­šiš­kių laik­ro­džiais rū­pi­na­si Ar­tū­ras Ga­nys. Tė­ve­lio ama­tą pe­rė­męs laik­ro­di­nin­kas kaip žu­vis van­de­ny­je nar­do po šim­tus, o kar­tais ir tūks­tan­čius smul­kiau­sių laik­ro­džio de­ta­lių.
Nors dar­bo sto­ka Ar­tū­ras ir ne­si­skun­džia, ta­čiau ten­ka jam pri­pa­žin­ti, jog me­cha­ni­nių laik­ro­džių žmo­nėms rei­kia vis ma­žiau, šią ni­šą spar­čiai uži­ma iš­ma­nie­ji laik­ro­džiai.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
Žen­gė tė­ve­lio pė­do­mis
„Man lai­kas le­kia la­bai grei­tai, ypač kai tu­ri dar­bo, už­si­mirš­ti ir net ne­be­jau­ti jo bė­gi­mo. Lai­kas jau toks da­ly­kas: jo neat­suk­si at­gal ir ne­pa­suk­si į prie­kį“, – tei­gia laik­ro­džių meist­ras.
Ne­ma­žą dar­bo pa­tir­tį tu­rin­tis Ar­tū­ras vi­sų šio ama­to pa­slap­čių iš­mo­ko iš a. a. sa­vo tė­ve­lio. Nuo de­vin­tos kla­sės laik­ro­džius tai­san­tis tel­šiš­kis tu­rė­jo vi­sai ki­to­kių atei­ties pla­nų, no­rė­jo sto­ti į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, Tei­sės fa­kul­te­tą, ta­čiau su­si­klos­čius tam tik­roms ap­lin­ky­bėms li­ko gim­ta­ja­me mies­te.
„Šian­dien skai­čiuo­ju 28 me­tus nuo tė­ve­lio mir­ties die­nos, ta pa­ti da­ta žy­mi ir ma­no kaip laik­ro­džių meist­ro dar­bo pra­džią“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas. Ar­tū­ro veik­la bu­vo be­ne vie­nas pir­mų­jų pri­va­čių vers­lų Tel­šiuo­se.
Laik­ro­džių tai­syk­la – A. Ga­nio tė­ve­lio ran­ko­mis su­meist­rau­tas kios­ke­lis – per dau­ge­lį me­tų pa­kei­tė ne vie­ną lo­ka­ci­jos vie­tą. Kaž­ka­da jis sto­vė­jo prie uni­ver­sa­li­nės par­duo­tu­vės, vė­liau – prie au­to­bu­sų sto­ties, o šian­dien – Mu­zie­jaus gat­vės pra­džio­je.
Iš­ma­nie­ji ar me­cha­ni­niai?
A. Ga­nys klien­tų trū­ku­mu ne­si­skun­džia, jau­čia­si rei­ka­lin­gas, kol į jo tai­syk­los lan­ge­lį bel­džia­si klien­tai. Daž­niau­siai jie čia už­su­ka pa­keis­ti laik­ro­džiui ba­te­ri­jos, nu­trū­ku­sios apy­ran­kės, įdu­žu­sio stik­liu­ko ir pan.
Tel­šiš­kis pa­ste­bi, jog žmo­nės pa­ma­žu at­si­sa­ko me­cha­ni­nių laik­ro­džių ir vis di­des­nę da­lį rin­kos uži­ma iš­ma­nie­ji laik­ro­džiai: „Ga­li­ma teig­ti, jog žmo­nės vis dar mė­to­si, nie­kaip neap­sisp­ren­džia, ką rink­tis. Ta­čiau, ma­no nuo­mo­ne, tik­ro me­cha­ni­nio laik­ro­džio ne­pa­keis nie­kas, kad ir kas nu­tik­tų, vis tiek žmo­gus su­grįž­ta prie jo.“
Įdo­mus dar­bas
Per il­gus dar­bo me­tus meist­rui te­ko tai­sy­ti įvai­riau­sius laik­ro­džius: pi­ges­nius, bran­ges­nius, is­to­riš­kai ver­tin­gus, pre­zi­den­ti­nius, var­di­nius ir net vie­ne­ti­nius, ke­lis tūks­tan­čius kai­nuo­jan­čius.
Dau­giau­sia jam žmo­nės tai­sy­ti at­ne­ša ran­ki­nius laik­ro­džius. Nors yra te­kę re­mon­tuo­ti ir ke­lis se­no­vi­nius laik­ro­džius, stam­bių dva­ri­nin­kų iš­li­ku­sį laik­ro­dį, pa­što laik­ro­džius, ku­rie ka­bė­jo pa­šte per ka­rą, laik­ro­džius iš lai­vų, ki­še­ni­nius laik­ro­džius ir pan.
Tai­sė laik­ro­džius ko­ne vi­sų pro­fe­si­jų žmo­nėms – nuo gy­dy­to­jų, po­li­ci­nin­kų, ži­niask­lai­dos at­sto­vų, par­da­vė­jų iki pat la­kū­nų pi­lo­tų, Lie­tu­vos žvaigž­džių, po­li­ti­kų. Šmaikš­tau­da­mas pri­du­ria, jog ne­te­ko laik­ro­džio tvar­ky­ti tik kos­mo­nau­tui.
Šis dar­bas Ar­tū­rui tik­rai nė­ra su­dė­tin­gas, daug su­dė­tin­giau jam at­ro­do re­mon­tuo­ti ma­ši­nos va­rik­lį. Nors laik­ro­džiai iš pa­žiū­ros nė­ra di­de­li, ta­čiau juo­se sly­pi vi­sa ga­ly­bė smul­kiau­sių de­ta­lių, ku­rių kie­kis ga­li siek­ti nuo 500 iki 1 000.
„Įdo­mus ma­no dar­bas, aš ne tik laik­ro­džius tai­sau. Ten­ka ir įvai­rias is­to­ri­jas iš­klau­sy­ti, ir psi­cho­lo­gu pa­bū­ti. Žmo­nės mėgs­ta pa­si­guos­ti, pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­ste­bė­ji­mais“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.
Links­mos is­to­ri­jos
Pak­lau­sus, kas įdo­mes­nio, keis­tes­nio yra nu­ti­kę jo dar­be, A. Ga­nys juo­kia­si, jog is­to­ri­jų yra la­bai daug ir jų iš­pa­sa­ko­ti tie­siog neį­ma­no­ma: „Yra bu­vę, kad sta­ty­bi­nin­kai laik­ro­džius at­ne­ša iš­trau­kę iš be­to­no. Žiū­rėk, ki­tas pir­ty­je pri­si­sė­dė­jo ir į van­de­nį ne­nu­si­se­gęs laik­ro­džio įšo­ko. Kar­tą tai­siau laik­ro­dį, ku­rio ro­dyk­lės ėjo ne pir­myn, bet at­gal. O štai ma­no tė­ve­lio lai­kais bu­vo dar links­mes­nė is­to­ri­ja. Gy­ve­no mū­sų ra­jo­ne kaž­koks ūki­nin­kas ir au­gi­no kar­ves. Joms be­duo­dant šie­no vy­riš­kiui nuo ran­kos nu­trū­ko laik­ro­dis. Nu­ti­ko taip, kad gy­vu­lys laik­ro­dį suė­dė. Ta­čiau is­to­ri­ja bai­gė­si ge­rai: po kiek lai­ko ūki­nin­kas ra­do sa­vo laik­ro­dį sėk­min­gai iš­virš­kin­tą, tik pri­rei­kė meist­ro pa­gal­bos.“
Ar­tū­ras tvir­ti­na, jog yra to­kių žmo­nių, ku­riems laik­ro­dis, ga­li­ma sa­ky­ti, tie­siog priau­gęs prie ran­kos. Kai at­ne­ša tai­sy­ti, ge­rai įsi­žiū­rė­jus ir odos at­plai­šė­lių ga­li­ma bū­tų ras­ti.
Pa­ta­ri­mai
No­rint, kad laik­ro­dis veik­tų kuo il­giau, meist­ro tei­gi­mu, jam rei­ka­lin­ga prie­žiū­ra: „Štai pa­vyz­dys: atei­na žmo­gus ir bė­do­ja, kad toks ge­ras laik­ro­dis bu­vo, tiek me­tų vei­kė, ka­po­jau mal­kas už­si­dė­jęs jį ant ran­kos ir su­sto­jo. Ne­de­rė­tų to­kių dar­bų at­lik­ti se­gint laik­ro­dį. Vi­sa­da pa­gal­vo­ki­te apie jį ner­da­mi į van­de­nį, ei­da­mi į pir­tį ir pan.“
Ne­re­ko­men­duo­ja meist­ras laik­ro­džio pirk­ti tur­gu­je, ten ko­ky­bės ne­si­ti­kė­ki­te. Ge­riau­sia prieš įsi­gy­jant laik­ro­dį bū­tų pa­si­kon­sul­tuo­ti su meist­ru, pa­si­tar­ti, ko­kios funk­ci­jos žmo­gui yra svar­bios, su kuo su­sie­tas jo dar­bas, koks lais­va­lai­kis, ko­kie po­mė­giai.
Žmo­nės kar­tais žval­go­si įdo­mes­nių for­mų laik­ro­džių su iš­gaub­tais stik­liu­kais. Ta­čiau su­dau­žius to­kį laik­ro­dį vi­sa­da ky­la dau­giau pro­ble­mų jį tvar­kant, o tai­sy­mo kai­na ge­ro­kai išau­ga.
A. Ga­nys bend­ra­dar­biau­ja su laik­ro­džių meist­rais iš Plun­gės, Ma­žei­kių, Vil­niaus, Pa­ne­vė­žio. Jo tei­gi­mu, sma­gu pa­bend­rau­ti su tos pa­čios pro­fe­si­jos žmo­nė­mis, pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi ar rei­ka­lin­go­mis de­ta­lė­mis.