Ve­te­ri­na­rė I. Ba­ne­vi­čiū­tė: ar my­lė­si­te gy­vū­ną ir ta­da, kai jis sirgs ar pa­sens?

Iš Tel­šių ki­lu­si, o šiuo me­tu Vil­niaus ra­jo­ne gy­ve­nan­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja Ind­rė Ba­ne­vi­čiū­tė sa­ko, kad mei­lė gy­vū­nams tu­ri pa­si­reikš­ti ne tik emo­ci­jo­mis, bet ir konk­re­čiais dar­bais. Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad no­rin­tys lai­ky­ti gy­vū­ną tu­rė­tų iš­klau­sy­ti spe­cia­lius kur­sus, nes au­gin­ti­nis nė­ra daik­tas, ku­rį ne­pa­ti­kus ga­li­ma grą­žin­ti. Apie sa­vo pa­šau­ki­mą, kas­die­nę pa­gal­bą ke­tur­ko­jams ir ri­bas, ku­rių tu­rint au­gin­ti­nį ne­rei­kė­tų per­ženg­ti, Indrė su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti pla­čiau.
Pa­gal­ba gy­vū­nams ta­po gy­ve­ni­mo va­rik­liu
Gar­sus ly­de­rys­tės eks­per­tas Si­mo­nas Si­ne­kas tei­gia, kad pa­sau­lis tu­rė­tų bū­ti toks, jog di­džio­ji da­lis žmo­nių kas­dien at­si­kel­tų su įkvė­pi­mu sa­vo dar­bui, jaus­tų­si sau­gūs sa­vo veik­lo­je, o die­nos pa­bai­go­je pa­tir­tų at­lik­to dar­bo pra­smę. Bū­tent to­kia ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jos I. Ba­ne­vi­čiū­tės kas­die­ny­bė – ji šia­me dar­be jau­čia­si vi­siš­kai rea­li­zuo­jan­ti sa­vo pa­šau­ki­mą.
„Pui­kiai pri­si­me­nu, kad vai­kys­tė­je ne­šė­me kai­my­nei mo­čiu­tei, ku­ri sa­kė­si esan­ti ve­te­ri­na­rė, su­žeis­tus gy­vū­nus. Jau ta­da šir­dy­je jau­čiau ne­pap­ras­tą džiaugs­mą, jei­gu ji ga­lė­da­vo pa­dė­ti su­žeis­tam paukš­te­liui, ka­ti­nui. Vi­sa­da sten­giau­si gin­ti silp­nuo­sius, tuos, ku­rie pa­tys to pa­da­ry­ti ne­ga­li. Tik­riau­siai to­dėl ir pa­si­rin­kau bū­ti ve­te­ri­na­re“, – at­vi­rau­ja ji.
Ind­rei dar­bas ta­po įkvė­pi­mo šal­ti­niu ir gy­ve­ni­mo va­rik­liu. Ji ne tik gy­do gy­vū­nus, bet ir sa­vo na­me įkur­di­no aš­tuo­nis šu­nis bei pen­kis ka­ti­nus, iš­gel­bė­tus nuo žū­ties ar ati­da­vi­mo į glo­bos įstai­gas. Dau­gu­ma šių gy­vū­nų – su įvai­rio­mis svei­ka­tos pro­ble­mo­mis. Vis dėl­to ve­te­ri­na­rę liū­di­na tai, kad ne vi­si ga­li tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti sa­vo au­gin­ti­niais. „Ne­re­tai su­tin­ku žmo­nių, neiš­ga­lin­čių su­si­mo­kė­ti už au­gin­ti­nio gy­dy­mą. Kiek ga­liu, vi­sa­da steng­da­vau­si to­kiems žmo­nėms pa­dė­ti skir­da­ma sa­vo lai­ką po dar­bo, sa­vait­ga­liais, ato­sto­gų me­tu. Ta­čiau ne vi­sas pro­ce­dū­ras at­lie­ku pa­ti, kar­tais rei­kia spe­cia­li­zuo­tos pa­gal­bos. Žmo­nės tu­ri ir ki­tų iš­lai­dų – vais­tams, trans­por­tui. To­dėl įstei­gė­me VšĮ Adu­čio pa­ra­mos fon­dą, ku­rio lė­šos ski­ria­mos to­kiems au­gin­ti­niams gy­dy­ti pas ki­tus ve­te­ri­na­rus, vais­tams, mais­tui“, – sa­ko ji.
Dvi pan­de­mi­jos pu­sės
I. Ba­ne­vi­čiū­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad ser­gan­tis gy­vū­nas, kaip ir ser­gan­tis žmo­gus, lauk­ti ne­ga­li. „Ne kar­tą nu­ti­ko taip, kad va­ka­re, sa­vait­ga­lį pa­skam­bi­no žmo­nės ir klau­sė, ką da­ry­ti, nes su­si­rgo gy­vū­nas. To­kiais at­ve­jais pra­ne­šu, kad ne­tru­kus at­va­žiuo­siu ap­žiū­rė­ti. Nors žmo­nės nu­stem­ba, kad su­tin­ku at­vyk­ti ne dar­bo me­tu, jiems at­sa­kau – juk gy­vū­nui blo­gai da­bar, ne­gi lauk­si­me ki­tos die­nos? Yra te­kę su­teik­ti pa­gal­bą ke­tur­ko­jui net per Nau­juo­sius. Tie­sa, tą­kart svei­ka­ta su­šlu­ba­vo ma­no pa­čios au­gin­ti­niui“, – pri­si­me­na ji.
Pa­si­do­mė­jus, ar pan­de­mi­ja kei­čia žmo­nių po­žiū­rį į gy­vū­nus, Ind­rė ak­cen­tuo­ja dvi me­da­lio pu­ses. „Pra­si­dė­jus pan­de­mi­jai, žmo­nės dau­giau lai­ko pra­lei­džia na­muo­se, to­dėl la­biau pra­dė­jo kreip­ti dė­me­sį į gy­vū­nus, jų po­rei­kius. Ta­čiau yra ir ki­ta pu­sė – daug kam tuo­met ki­lo no­ras lai­ky­ti gy­vū­ną, bet kar­tais tai bu­vo spon­ta­niš­kas, ge­rai neap­gal­vo­tas veiks­mas. To­dėl da­bar prie­glau­dos tie­siog „lūž­ta“ nuo ati­duo­tų gy­vū­nų“, – sa­ko ve­te­ri­na­rė.
Ind­rė tei­gia ne­sup­ran­tan­ti to­kių poel­gių. „Juk gy­vū­nai yra mū­sų ma­žie­ji drau­gai, mū­sų te­ra­pi­ja. Pa­ti tuo įsi­ti­ki­nau, ma­tau tai ir žmo­nių šir­dy­se. Vie­ni­šai mo­čiu­tei ka­ti­nu­kas ne­re­tai yra vie­nin­te­lis gy­ve­ni­mo džiaugs­mas, gal­būt ji kas­dien iš lo­vos ke­lia­si vien to­dėl, kad rei­kia gy­vū­ną pa­šer­ti, jį pri­žiū­rė­ti. Net ir tu­rin­tiems ša­lia ar­ti­muo­sius, ant­rą­ją pu­sę, šei­mą gy­vū­nai duo­da la­bai daug ge­rų emo­ci­jų. Ir ne­svar­bu, tai bū­tų šuo, ka­ti­nas, triu­šiu­kas, žiur­kė­nas ar dar ku­ris ki­tas gy­vas pa­da­ras, – vi­si jie su­tei­kia mū­sų gy­ve­ni­mui nau­jų spal­vų“, – pa­sa­ko­ja I. Ba­ne­vi­čiū­tė.
No­rin­tys lai­ky­ti gy­vū­ną tu­rė­tų tam pa­si­ruoš­ti
Ind­rės tei­gi­mu, no­rin­tys lai­ky­ti gy­vū­ną tu­rė­tų tam vi­sa­pu­siš­kai pa­si­ruoš­ti. „Ma­nau, kad rei­kė­tų spe­cia­lių kur­sų tiems, kas no­ri lai­ky­ti gy­vū­ną. Kai ku­rio­se ša­ly­se to­kie kur­sai jau yra. Juo­se žmo­nėms aiš­ki­na­ma, kad ke­tur­ko­jis nė­ra žais­las, nes juo rei­kės rū­pin­tis – ve­džio­ti, gy­dy­ti, pirk­ti mais­tą. To­dėl no­rė­čiau kiek­vie­no, gal­vo­jan­čio apie au­gin­ti­nį, pa­klaus­ti – ar juo rū­pin­sis ir ta­da, kai gy­vū­nas sirgs, pa­sens, ne­tvar­kin­gai at­liks gam­ti­nius rei­ka­lus, ne­be­bus toks mie­las ir ak­ty­vus? Jei­gu nors į vie­ną punk­tą at­sa­ko­te „ne“, ge­riau gy­vū­no ne­lai­ky­ki­te“, – tei­gia ji.
I. Ba­ne­vi­čiū­tė pa­ste­bi ne tik ne­rū­pes­tin­gą po­žiū­rį, bet ir kai ku­rių žmo­nių per di­de­lę mei­lę sa­vo ke­tur­ko­jams. „Iš di­de­lės mei­lės sa­vo au­gin­ti­niui ga­li­ma pa­kenk­ti. Ypač daug pro­ble­mų ky­la tuo­met, kai gy­vū­nas per­še­ria­mas. Pa­ti ma­tau šei­mi­nin­kų į kli­ni­ką at­ve­ža­mus ke­tur­ko­jus, pri­me­nan­čius tau­kų sta­ti­nai­tę. To­kį gy­vū­ną sun­ku ap­žiū­rė­ti, at­lik­ti echos­ko­pi­ją, ga­li bū­ti iš­kreip­tas rent­ge­no vaiz­das. Nep­ri­ta­riu ir tiems, kas gy­vū­ną apau­na ba­tu­kais, pa­puo­šia si­jo­nė­liais. Tik­rai yra veis­lių, ku­rias rei­kia reng­ti, nes jos ne­pri­tai­ky­tos mū­sų kli­ma­tui. Ta­čiau gy­vū­nų „puo­ši­mui“ ne­pri­ta­riu“, – sa­ko ve­te­ri­na­rė.
Ne­pai­sant įvai­rių iš­šū­kių, I. Ba­ne­vi­čiū­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad bend­ros ten­den­ci­jos mū­sų ša­ly­je kei­čia­si į ge­ra. „Ma­no nuo­mo­ne, žmo­nės po tru­pu­tį tam­pa są­mo­nin­ges­ni. Sten­gia­si pirk­ti tin­ka­mes­nį au­gin­ti­niams mais­tą, daž­niau ren­ka­si do­ku­men­tus tu­rin­čius gy­vū­nus, ven­gia juos įsi­gy­ti iš dau­gin­to­jų ar tų, ku­rie ke­tur­ko­jus par­da­vi­nė­ja „iš ba­ga­ži­nės“, kai ne­ži­no­ma, ko­kio­mis li­go­mis sir­go jų tė­vai, kaip bu­vo ker­gia­mi. Ma­tant di­dė­jan­tį, kad ir pa­ma­žu, mū­sų vi­sų są­mo­nin­gu­mą atei­tis at­ro­do švie­si“, – džiau­gia­si ji.

No­rin­tys pa­rem­ti Ind­rės įkur­tą fon­dą tai ga­li pa­da­ry­ti:
VšĮ Adu­čio pa­ra­mos fon­das
Įmo­nės ko­das 305678221
LT947300010166194187
Pa­ve­di­mo pa­skir­tis: pa­ra­ma gy­vū­nams