Ade­lė Ge­no­vai­tė Zin­ke­vi­čiū­tė – Že­mai­ti­jos se­no­sios kal­vys­tės ty­ri­nė­to­ja, me­ta­lo rel­je­fų kū­rė­ja

Sau­sio 6-ąją me­no­ty­ri­nin­kei, me­ta­lo dai­li­nin­kei, Že­mai­čių kraš­to kryž­dir­bys­tės ir kal­vys­tės puo­se­lė­to­jai, il­ga­me­tei Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mo, vė­liau – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to dės­ty­to­jai Ade­lei Ge­no­vai­tei Zin­ke­vi­čiū­tei su­kako 89-eri.
A. G. Zin­ke­vi­čiū­tė ki­lu­si iš Bir­žų, ten gi­mė 1933 m. Vos tik su­lau­ku­si aš­tuo­nio­li­kos, bu­vo iš­trem­ta į Si­bi­rą. 1957 m. grį­žo į Lie­tu­vą, įsto­jo į Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mą. Jį bai­gė 1962 m., įgy­da­ma me­ta­lo dai­lės dar­bų dai­li­nin­ko-meist­ro dip­lo­mą.
Kū­ry­bin­ga ir at­sa­kin­ga jau­na dai­li­nin­kė bu­vo pa­skir­ta čia dirb­ti: pra­dė­jo dės­ty­ti kom­po­zi­ci­ją, pro­jek­ta­vi­mą, pra­kti­ką, va­do­vau­ti dip­lo­mi­niams dar­bams. Tuo pat me­tu Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te nea­ki­vaiz­džiai stu­di­ja­vo me­no­ty­rą. 1971 m. bai­gė stu­di­jas ap­gin­da­ma dip­lo­mi­nį dar­bą „Lie­tu­vių liau­dies juo­do me­ta­lo dir­bi­niai“.
A. G. Zin­ke­vi­čiū­tė dai­lės pa­ro­do­se da­ly­vau­ja nuo 1964 m., o moks­li­nin­kės dar­bą, pra­dė­tą stu­di­juo­jant, at­lie­ka iki šiol. Li­ku­si gy­ven­ti Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je vi­sam lai­kui, ji čia nuo­sek­liai ty­ri­nė­jo kraš­to is­to­ri­ją, pa­vel­dą, ypa­tin­gą dė­me­sį sky­rė se­na­jai kal­vys­tei, ta­čiau pa­grin­di­nis me­ni­nin­kės ir moks­li­nin­kės dar­bas bu­vo dės­ty­mas: per ke­tu­ris de­šimt­me­čius ji išug­dė di­de­lį bū­rį pro­fe­sio­na­lių me­ta­lo dai­li­nin­kų.
Nuo 1998 m. iki 2007 m. dės­ty­to­ja dir­bo ir Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­te: dės­tė dai­lės is­to­ri­ją, kom­po­zi­ci­jos pa­grin­dus, pa­vel­do pra­kti­kas, pa­si­kvies­da­ma stu­den­tus tę­sė se­no­sios kal­vys­tės ty­ri­nė­ji­mus. Ji taip pat daug dir­bo su liau­dies meist­rais. Ren­gė, eks­po­na­vo ra­jo­ni­nes pa­ro­das, bu­vo Tel­šių pa­ro­dų sa­lės pa­ro­dų ku­ra­to­rė. Ve­dė se­mi­na­rus, ra­šė straips­nius.
Me­ta­lo me­no dės­ty­to­ja ge­bė­jo už­deg­ti stu­den­tus mei­le kie­tai ir pa­pras­tai ne­pa­si­duo­dan­čiai ma­te­ri­jai, ku­rios pa­vi­da­lai val­do­mi ug­ni­mi ir

van­de­niu. Me­ni­nin­kė ir pa­ti dau­gy­bę lai­ko pra­lei­do ka­li­nė­da­ma, kai­tin­da­ma, au­šin­da­ma, plau­da­ma va­rio ar žal­va­rio lakš­tus, kai min­tys, jaus­mai ir vaiz­duo­tė ve­džio­jo ran­kas, ku­rian­čias gam­tos sti­chi­jų ir žmo­gaus ženk­lų rel­je­fi­nius pa­vi­da­lus – pa­veiks­lus. Ir kiek dar­bų neiš­li­ko vien to­dėl, kad pri­trū­ku­si me­ta­lo kū­rė­ja im­da­vo per­ka­li­nė­ti jau už­baig­tus dar­bus, juos per­da­ry­da­ma į ki­tus…
A. G. Zin­ke­vi­čiū­tės kū­ry­bo­je daž­na Am­ži­ny­bės te­ma. Ir ne tik siu­že­tuo­se, bet ir tva­res­nės me­džia­gos nei po­pie­rius ar dro­bė pa­si­rin­ki­muo­se. Ta­čiau, pa­sak jos, tai tik pre­ten­zi­ja į am­ži­nu­mą, nes nie­ko am­ži­no nė­ra, vis­kas są­ly­giš­ka, tad ir me­ta­lo lakš­tą ga­li­ma iš­ly­gin­ti, su­lanks­ty­ti, su­ly­dy­ti, ir iš jo liks tik ne­by­lus me­ta­lo ga­ba­las…
Au­to­rės su­kur­tuo­se rel­je­fuo­se ga­lin­gai sklei­džia­si jos vi­di­nio pa­sau­lio at­spin­džiai, šir­dies ir emo­ci­jų krū­viai. Anot Ade­lės, pir­miau­sia rei­kė­jo pri­si­jau­kin­ti kant­ry­bę, nes kant­ry­bė, o ne fi­zi­nė jė­ga bu­vo rei­ka­lin­ga, kad iš lais­va­lai­kio mi­nu­čių, iš­gy­ven­tų skau­džių ir džiu­gių gy­ve­ni­mo aki­mir­kų už­gim­tų gi­lūs fi­lo­so­fi­niai me­no kū­ri­niai. Me­ni­nin­kė yra pa­sa­ko­ju­si, kad ji ne vie­ne­rius me­tus dir­bo pa­ti sau, nie­kam sa­vo dar­bų ne­ro­dė. Kai kū­ri­nius pra­dė­jo eks­po­nuo­ti pa­ro­do­se, jie ne vi­sa­da ras­da­vo sa­vo ni­šą, nes nea­ti­ti­ko so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo stan­dar­tų, kur min­tis pri­va­lė­jo bū­ti iš­reikš­ta aiš­kiai ir su­pran­ta­mai liau­džiai, o ne sle­pia­ma po abst­rak­čiais vaiz­dais.
A. G. Zin­ke­vi­čiū­tė da­ly­va­vo res­pub­li­ki­nė­se dai­lės pa­ro­do­se Vil­niu­je, įvai­rio­se pa­ro­do­se Klai­pė­do­je, Tel­šiuo­se, Plun­gė­je, Bir­žuo­se. At­ga­vus Lie­tu­vai ne­prik­lau­so­my­bę, su­ren­gė dvi per­so­na­li­nes pa­ro­das. Ke­le­tas va­rio rel­je­fų bu­vo iš­vež­ti į Len­ki­ją ir Ru­si­ją. Da­bar di­de­lė įspū­din­gų me­ni­nin­kės ka­li­nė­tų va­rio ir žal­va­rio rel­je­fų ko­lek­ci­ja yra Bir­žų pi­lies eks­po­zi­ci­jo­je.
Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to inf.