Tel­šių vys­ku­pi­jai – devyniasdešimt penkeri

1918 m. su­si­kū­rus ne­prik­lau­so­mai Lie­tu­vos vals­ty­bei, Že­mai­čių vys­ku­pas P. Ka­re­vi­čius, re­mia­mas Vals­ty­bės Ta­ry­bos, ėmė siek­ti, kad bū­tų su­da­ry­ta Lie­tu­vos baž­ny­ti­nė pro­vin­ci­ja. Ta­čiau šios pro­ble­mos spren­di­mą sun­ki­no įtemp­ti san­ty­kiai su len­kais ir Vil­niaus klau­si­mas.
Lie­tu­vos baž­ny­ti­nės pro­vin­ci­jos klau­si­mas pa­ju­dė­jo tik ta­da, kai po­pie­žius Pi­jus XI apaš­ta­li­niu vi­zi­ta­to­riu­mi Lie­tu­vai 1925 m. gruo­džio 13 d. pa­sky­rė ar­ki­vys­ku­pą Jur­gį Ma­tu­lai­tį. Bū­da­mas lie­tu­vis ir ge­rai ži­no­da­mas vi­sas pro­ble­mas, jis, tal­ki­nant vys­ku­pui J. Skvi­rec­kui ir pro­f. kun. P. Bū­čiui, su­da­rė Lie­tu­vos baž­ny­ti­nės pro­vin­ci­jos pro­jek­tą – Kau­no met­ro­po­li­ją, į ku­rią įė­jo vie­na ar­ki­vys­ku­pi­ja ir ke­tu­rios vys­ku­pi­jos. Iš se­nos ir gar­sios Že­mai­čių – Me­di­nin­kų vys­ku­pi­jos bu­vo su­da­ry­tos Tel­šių (12 de­ka­na­tų ir Klai­pė­dos pre­la­tū­ra) ir Pa­ne­vė­žio (10 de­ka­na­tų) vys­ku­pi­jos bei Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­ja (9 de­ka­na­tai). De­ja, Že­mai­čių vys­ku­pi­jos pa­va­di­ni­mas ne­bu­vo iš­sau­go­tas, o pa­sku­ti­nis Že­mai­čių vys­ku­pas P. Ka­re­vi­čius, at­si­sa­kęs ar­ki­vys­ku­po ti­tu­lo, įsto­jo į ma­ri­jo­nų vie­nuo­ly­ną. Iš Vil­niaus vys­ku­pi­jos da­lies, li­ku­sios Lie­tu­vo­je, bu­vo su­da­ry­ta Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­ja (5 de­ka­na­tai), o iš Sei­nų – Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­ja (11 de­ka­na­tų).
1926 m. ba­lan­džio 4 d., per šv. Ve­ly­kas, po­pie­žius Pi­jus XI, rem­da­ma­sis Pa­lai­min­to­jo ar­ki­vys­ku­po J. Ma­tu­lai­čio pa­reng­tais do­ku­men­tais, pa­skel­bė apaš­ta­liš­ką­ją kons­ti­tu­ci­ją „Li­tua­no­rum gen­te“, ku­ria bu­vo įsteig­ta Lie­tu­vos baž­ny­ti­nė pro­vin­ci­ja ir iš pa­grin­dų per­tvar­ky­tas Lie­tu­vos baž­ny­ti­nio gy­ve­ni­mo or­ga­ni­za­vi­mas. Tai vie­nas reikš­min­giau­sių fak­tų 600 me­tų Lie­tu­vos baž­ny­čios is­to­ri­jo­je.
Tel­šių vys­ku­pu bu­vo pa­skir­tas Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras prel. Jus­ti­nas Stau­gai­tis, kon­sek­ruo­tas 1926 m. ba­lan­džio 25 d. Kau­no ka­ted­ro­je. Jis tuo me­tu bu­vo ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Ant­ro­jo Sei­mo pir­mi­nin­kas. 1926 m. ge­gu­žės 6 d. nau­ja­sis vys­ku­pas iš­lei­do pir­mą­jį ga­ny­to­jiš­ką laiš­ką Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ni­gams ir ka­ta­li­kams, o ge­gu­žės 10 d. – Klai­pė­dos kraš­to ku­ni­gams ir ka­ta­li­kams. Klai­pė­dos kraš­tas iki tol pri­klau­sė Var­mės vys­ku­pi­jai, to­dėl ir bu­vo įsteig­ta at­ski­ra Klai­pė­dos pre­la­tū­ra su Klai­pė­dos Švč. Tre­jy­bės pre­la­tiš­ką­ja baž­ny­čia. Iš­kil­min­gas nau­jo­jo vys­ku­po ing­re­sas į Tel­šių ka­ted­rą įvy­ko ge­gu­žės 24 d. At­si­mi­ni­muo­se J. Stau­gai­tis ra­šė: „Bet štai jau ar­ti Ka­ted­ros. Nuo jos da­lis kal­ne­lio į ry­tų pu­sę bu­vo ap­gul­ta žmo­nių. Be­siar­ti­nant pro­ce­si­jai, jie pa­mal­džiai klau­pė­si ir da­rė kry­žiaus ženk­lą, kai vys­ku­pas juos lai­mi­no. Per dau­ge­lio skruos­tus rie­dė­jo aša­ros. Į Ka­ted­rą sta­čiai sun­ku bu­vo pra­si­muš­ti. Ke­li stip­rūs tvark­da­riai di­de­liu var­gu da­rė pro­ce­si­jai ke­lią. Įė­jus mums į baž­ny­čią, tarp­du­ry­je pa­si­da­rė triukš­mas ir riks­mas. Mat daug kas no­rė­jo pra­si­skverb­ti į baž­ny­čią, o ji ne­ga­lė­jo su­tal­pin­ti nė tre­čios da­lies su­si­rin­ku­sių žmo­nių. Ka­ted­roj tuoj pa­si­da­rė karš­ta kaip pir­ty­je, sta­čiai ne­bu­vo kuo al­suo­ti.“
Ta­pęs Tel­šių vys­ku­pu, J. Stau­gai­tis, nu­ri­jęs kar­čią pi­liu­lę (vy­lė­si lik­ti Kau­ne), sta­čia gal­va pa­si­nė­rė į Tel­šių mies­to ir vi­sos iki tol jam vi­siš­kai sve­ti­mos ir ne­pa­žin­tos Že­mai­ti­jos re­li­gi­nį, kul­tū­ri­nį ir so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą. Jo va­lia 1927 m., ne­pai­sant da­lies dva­si­nin­kų ir Lie­tu­vos val­džios, ypač mi­nist­ro pir­mi­nin­ko Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro pa­si­prie­ši­ni­mo, Tel­šiuo­se įsteig­ta ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja, o 1928 m. ša­lia bu­vu­sio tė­vų ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no iš­ki­lo ar­chi­tek­to P. Ta­rač­ko­vo su­pro­jek­tuo­ti mo­der­niz­mo sti­liaus se­mi­na­ri­jos rū­mai, 1929–1930 m. – is­to­riz­mo sti­liaus vys­ku­pų rū­mai, pro­jek­tuo­ti ar­chi­tek­tų P. Ta­rač­ko­vo ir V. Du­be­nec­kio, o 1936 m. – S. Stul­gins­kio su­pro­jek­tuo­ta mo­der­niz­mo sti­liaus vys­ku­pi­jos sa­lė (da­bar – Že­mai­tės dra­mos teat­ras), su­re­mon­tuo­ta Ka­ted­ra. In­su­los kal­va su­švi­to mo­der­nia, jau iš to­lo ma­to­ma mū­ro ar­chi­tek­tū­ra. Vys­ku­po dė­ka po Kau­no, to me­to lai­ki­no­sios sos­ti­nės, Tel­šiai ta­po vie­nu iš mo­der­niz­mo ar­chi­tek­tū­ros cent­rų Lie­tu­vo­je.
Vys­ku­pas J. Stau­gai­tis, bū­da­mas pla­čių pa­žiū­rų, rū­pi­no­si švie­ti­mu, so­cia­li­niais rei­ka­lais, rė­mė pa­va­sa­ri­nin­kų įkur­tą Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus liau­dies uni­ver­si­te­tą, rei­ka­la­vo iš ku­ni­gų prie pa­ra­pi­jų steig­ti or­ga­ni­za­ci­jas įvai­raus am­žiaus žmo­nėms, ska­tin­ti juos telk­tis, skai­ty­ti, švies­tis. Dar 1925 m. Tel­šiuo­se įsteig­tas ka­ta­li­kiš­kas laik­raš­tis „Že­mai­čių prie­te­lius“ išau­go į vi­sos vys­ku­pi­jos sa­vait­raš­tį, ku­ria­me bu­vo spaus­di­na­mi ne tik re­li­gi­niai, bet ir kul­tū­ri­niai, po­li­ti­niai, li­te­ra­tū­ri­niai straips­niai, pa­ta­ri­mai ūki­nin­kams. Vys­ku­pas sten­gė­si pa­ts da­ly­vau­ti ka­ta­li­kiš­kų or­ga­ni­za­ci­jų su­va­žia­vi­muo­se ir šven­tė­se, 1935 m. su­šau­kė vys­ku­pi­jos si­no­dą, ren­gė eu­cha­ris­ti­nius kong­re­sus, ku­rie su­trau­kė tūks­tan­čius pi­lig­ri­mų. 1935 m. lie­pos 20–21 d. Tel­šiuo­se vy­ko ket­vir­ta­sis atei­ti­nin­kų kong­re­sas. 1926–1940 m. Tel­šių vys­ku­pi­jo­je bu­vo pa­sta­ty­ta ar įreng­ta 18 nau­jų baž­ny­čių, įsteig­ta 20 pa­ra­pi­jų. Pa­dau­gė­jus ka­ta­li­kų Klai­pė­dos pre­la­tū­ro­je, 1932–1937 m. pa­sta­ty­tos ar­ba įreng­tos ke­tu­rios nau­jos baž­ny­čios: Pli­kiuo­se, Pa­gė­giuo­se, Prie­ku­lė­je, Sma­li­nin­kuo­se. Vys­ku­pi­jo­je vei­kė 10 mo­te­rų ir 3 vy­rų vie­nuo­ly­nai.
1940 m. ko­vo 10 d. Tel­šių ka­ted­ro­je vys­ku­pu bu­vo kon­sek­ruo­tas Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­rius Vin­cen­tas Bo­ri­se­vi­čius. Ta­čiau Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir So­vie­tų Są­jun­gos oku­pa­ci­ja, Baž­ny­čios per­se­kio­ji­mas krei­pė vys­ku­pi­jos gy­ve­ni­mą ki­ta link­me. Vi­sa vie­ša re­li­gi­nė veik­la už baž­ny­čios ri­bų bu­vo už­draus­ta, 1946 m. už­da­ry­ta Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja, daug ku­ni­gų at­si­dū­rė la­ge­riuo­se. 1946 m. va­sa­rio 5 d. bu­vo suim­tas ir vys­ku­pas V. Bo­ri­se­vi­čius, žiau­riai tar­dy­tas Vil­niaus sau­gu­mo ka­lė­ji­me, o 1946 m. lapk­ri­čio 18 d. – su­šau­dy­tas. So­vie­ti­nio sau­gu­mo 1946 m. gruo­džio mė­ne­sį areš­tuo­tas bu­vo ir tre­čia­sis Tel­šių vys­ku­pas P. Ra­ma­naus­kas, ku­ris vys­ku­pu bu­vo kon­sek­ruo­tas 1944 m. va­sa­rio 28 d. Kau­ne. Jis bu­vo ka­li­na­mas Si­bi­ro la­ge­riuo­se, pa­leis­tas tik 1957 m. su pa­lauž­ta svei­ka­ta, bet ne­pa­lū­žu­sia dva­sia, iš­trem­tas į Švėkš­ną, mi­rė 1959 m. spa­lio 15 d. Tel­šiuo­se. Suė­mus vys­ku­pą P. Ra­ma­naus­ką so­vie­tų val­džia ne­lei­do kon­sek­ruo­ti nau­jo vys­ku­po, to­dėl 1946–1949 m. vys­ku­pi­ją val­dė prel. J. Juo­dai­tis, o jį suė­mus – kun. P. Ma­že­lis (1949–1966), ku­rį so­vie­tų val­džia 1955 m. lei­do kon­sek­ruo­ti vys­ku­pu. 1966–1975 m. Tel­šių vys­ku­pi­jos apaš­ta­li­niu ad­mi­nist­ra­to­riu­mi bu­vo vysk. J. Plet­kus (kon­sek­ruo­tas 1968 m.), o 1975–2002 m. – vysk. A. Vai­čius (kon­sek­ruo­tas 1982 m.). Ta­čiau ku­ni­gai ir ti­kin­tie­ji ne­su­si­tai­kė su re­li­gi­nės lais­vės var­žy­mu. Pog­rin­dy­je bu­vo lei­džia­mos mal­dak­ny­gės, re­li­gi­nė li­te­ra­tū­ra, ka­te­chi­zuo­ja­mas jau­ni­mas, da­ro­mi re­li­gi­niai reik­me­nys. Ypač reikš­min­gas fak­tas bu­vo „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­kos“ lei­di­mas po­grin­dy­je (1972–1989), Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­to įstei­gi­mas 1978 m. ir ka­ta­li­kų su­si­tel­ki­mas, gi­nant tau­tos ir Baž­ny­čios rei­ka­lus. Ta­me ju­dė­ji­me ak­ty­viai da­ly­va­vo ir Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ni­gai, ypač J. Kau­nec­kas (nuo 2000 m. – vys­ku­pas), V. Vė­la­vi­čius ir kt. Jų pa­stan­go­mis XX a. 8-aja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo at­gai­vin­tos iš­kil­min­gos baž­ny­ti­nės Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kal­nų pro­ce­si­jos, ku­rios, ne­pai­sant so­vie­ti­nės val­džios ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ir rep­re­si­jų, su­trauk­da­vo tūks­tan­ti­nes ti­kin­čių­jų mi­nias į Že­mai­čių Kal­va­ri­ją (so­viet­me­čiu – Var­du­vą). Pa­ke­lė­se, Rai­nių miš­ke­ly­je, Kęs­tai­čiuo­se, Pa­nų kal­ne ir ki­tur slap­ta bu­vo sta­to­mi kry­žiai ir kop­ly­tė­lės.
Pra­si­dė­jus Lie­tu­vos At­gi­mi­mui, 1989 m. rug­sė­jo 1 d. du­ris vėl at­vė­rė Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja, ku­rią bai­gė dau­giau kaip 120 vys­ku­pi­jos ku­ni­gų. 2002–2017 m. Tel­šių vys­ku­pi­jai va­do­va­vo vys­ku­pas J. Bo­ru­ta, 2017–2020 m. – vys­ku­pas K. Kė­va­las, o 2020 m. bir­že­lio 1 d. po­pie­žius Pran­ciš­kus Tel­šių vys­ku­pu pa­sky­rė teo­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rą vys­ku­pą Al­gir­dą Ju­re­vi­čių.
1991 m. po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II pa­nai­ki­no Klai­pė­dos pre­la­tū­rą, ją įjung­da­mas į Tel­šių vys­ku­pi­ją. 1997 m. įstei­gus Šiau­lių vys­ku­pi­ją, jai pri­skir­ta 17 bu­vu­sių Tel­šių vys­ku­pi­jos pa­ra­pi­jų, to­dėl vie­toj Kur­šė­nų de­ka­na­to įsteig­tas Ak­me­nės de­ka­na­tas. 1988 m. da­bar­ti­nė­je Tel­šių vys­ku­pi­jos te­ri­to­ri­jo­je bu­vo 125 pa­ra­pi­nės baž­ny­čios, o 2015 m. – 151 pa­ra­pi­nė, su rek­to­ri­nė­mis iš vi­so 155 baž­ny­čios, bei sta­to­mos nau­jos, at­si­kū­rė vie­nuo­li­jos. 1990 m. įsteig­ta pir­mo­ji Lie­tu­vo­je ka­ta­li­kiš­ka mo­kyk­la (da­bar – Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­ja), vys­ku­pi­jo­je iš­kil­min­gai pa­mi­nė­tas Že­mai­čių krikš­to ir vys­ku­pi­jos įstei­gi­mo 600 me­tų ju­bi­lie­jus.
Tel­šių vys­ku­pi­jos, pa­vel­dė­ju­sios di­din­gą Že­mai­čių vys­ku­pi­jos is­to­ri­ją, švie­sūs ga­ny­to­jai ir ti­kin­tie­ji te­bus įkvė­pi­mo šal­ti­nis mums dar­buo­se, že­mai­tiš­kos tvir­ty­bės CO­VID-19 aki­vaiz­do­je ir vil­ties pa­grin­das, ku­riant Baž­ny­čios ir Tė­vy­nės da­bar­tį ir atei­tį.
Is­to­ri­kė Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“