Kegų žiburys – gerumu spinduliuojanti ir tradicijas puoselėjanti seniūnaitė Alma

Gruodžio 3 dieną Kegų kaimo seniūnaitė Alma Stalmokienė pasitiko gražų penkiasdešimties metų jubiliejų. Sukaktuvininkė atvirauja, jog prabėgę metai buvo be galo gražūs – tarp gerų žmonių.
Alma – mylima mama, žmona, marti ir močiutė. Ją giria ir brangina visi kegiškiai. Ji ne tik atsidavusi kaimo seniūnaitė, bet ir kaimo istorijos sergėtoja, tradicijų nešėja, kultūros puoselėtoja.
Aurelija SERVIENĖ
Laiminga šeima
A. Stalmokienė kilusi iš Telšių rajono Gaudikaičių kaimo. Užaugo daugiavaikėje šeimoje, tarp dviejų brolių ir dviejų seserų. Studijuodama Šiaulių rajone veterinariją susipažino su būsimu vyru Remigijumi ir būdama 21-erių ištekėjo.
Po kelerių metų jauna šeima parvyko gyventi į Kegus, į vyro gimtinę. „Apsigyvenome uošvių namuose, kur buvau priimta labai šiltai. Ir tuoj bus 25-eri metai, kai esame įsikūrę Keguose“, – pasakojo moteris.
A. ir R. Stalmokų šeimoje gimė trys vaikai: dukros Egidija ir Eligija bei sūnus Edgaras. Visi siekia aukštojo išsilavinimo.
Alma neslepia džiaugsmo, jog neseniai ji tapo močiute, ir šmaikštauja, jog dabar jau turinti savo direktorių – anūkėlį Edvardą, kuriam buvo duotas prosenelio vardas. Moteris džiaugiasi, jog sūnaus šeima gyvena kartu su jais ir anūkėlį mato kasdien. Gerų žodžių negaili savo marčiai Aurelijai.
Kartu gyvena ir uošvis Edvardas Stalmokas, jam 98-eri. Pasak Almos, jis puikiai laikosi, yra labai bendraujantis, geranoriškas, taktiškas, negailintis gyvenimiškų patarimų. Jo nuomone, svarbiausia yra neskubėti, visada reikia išklausyti žmogų.
„Esu dėkinga savo uošviams, jie labai daug man padėjo gyvenime. Abu buvo mokytojai, šviesūs žmonės. Kartu džiaugiuosi ir savo tėveliais, iš kurių paveldėjau darbštumą, atsakingumą, pagarbą žmogui“, – sakė pašnekovė.
Stengiasi dėl žmonių
Kai tik jaunoji Stalmokų šeima įsikūrė Keguose, veiklioji Alma šalia namų įsteigė nedidukę maisto prekių krautuvėlę-kioskelį. Netrukus susipažino su bibliotekininke Kristina Vaitiekaitiene. Ir jau tada pradėjo savo veiklą. Keguose nuskambėjo pirmoji kraštiečių šventė.
„Savo veiklą kaime pradėjau nuo kraštiečių šventės. Pastebėjusios, jog žmonėms reikia bendravimo, tuoj pradėjome sveikinti jubiliatus, organizuoti renginius. Niekada nebuvau viena. Bendrą kalbą visada rasdavome su buvusiu Žarėnų seniūnu P. Lukošiumi. Mane visada palaiko teta A. Gecevičienė, dabartinė seniūnė S. Martinkutė, seniūnijos darbuotoja R. Šiaulienė, Gudauskiai, Martinkai, Kiežienė, Bagočienė, Urbonienė, Rimkai, Kačinskienė, Jankauskienė ir kt. Į kurią trobelę beužeičiau, visuomet sulaukiu supratimo ir pagalbos. Visi kartu per tiek metų mes daug ką nuveikėme dėl savo kaimo“, – džiaugėsi kegiškė.
Kegų seniūnaite Alma buvo išrinkta 2012 m. Ji labai atsakingai žiūri į šias pareigas, todėl žmonės ja pasitiki, bėdai ištikus kreipiasi pagalbos, būna, kad ir džiaugsmu pasidalija. Jei savame būrelyje problemos neišsprendžia, seniūnaitė tuomet kreipiasi į seniūniją: „Problemų žmonės tikrai turi, nors jos kartais gali pasirodyti ir mažytės, bet žmogui jos labai svarbios. Todėl kiek galėdama stengiuosi padėti.“
Veda išsamią ataskaitą
Almos namuose yra visa krūva įvairių albumų, sąsiuvinių, segtuvų. Moteris tikina, kad mieganti labai ramiai, kad ir naktį pažadinta ji gali atversti kelerių metų senumo sąsiuvinį, kuriame visi čekiai, ataskaitos, kur ir kada buvo panaudotos bendros lėšos.
„Čia suguldyta visa kaimo istorija: laikraščių iškarpos, renginiai, sveikinimai, čekiai, žmonių jubiliejai, problemos“, – pasakojo seniūnaitė, versdama pirmąjį segtuvą. Pirmasis jo lapas spausdintas 2012 m., kai Alma pradėjo rūpintis, kad kaime būtų įvestas internetas. Vėliau – prašymai dėl kelio tvarkymo, susisiekimo, asfalto, atliekų, apšvietimo ir kt.
Verda kultūrinė veikla
A. Stalmokienę džiugina, jog Keguose gyvuoja kultūrinis gyvenimas. Surengta daug gražių švenčių, tapusių tradicija. Jau nemažai metų kartu švenčiama Kovo 8-oji, Atvelykis, Užgavėnės, minimi Trys Karaliai, vieningai giedamas himnas ir kt. Aktyvūs kegiškiai ir rajono renginiuose. Kiekvienas Keguose organizuojamas susibūrimas pradedamas kraštietės lietuvių kalbos mokytojos Genutės Stonienės eilėraščiu apie Kegus.
Alma teigia, jog Keguose gyvena daug ilgaamžių, todėl labai svarbu juos pagerbti ir tradiciškai pasveikinti. Giria kegiškius ir už savo sodybų puoselėjimą: „Tikrai yra kuo pasidžiaugti.“
Apgailestauja moteris tik dėl vieno – kad jų bendruomenė neturi kaime patalpų. Bet ir šioje situacijoje moteris į viską žvelgia optimistiškai: „Renginiai, pasiruošimai, susirinkimai vyksta po atviru dangumi – tai savotiškai irgi smagu!“
Kaimo žmogus
Alma kiekvieną rytą iš Kegų vyksta į darbą mieste. Ji dirba vienoje Telšių veterinarijos vaistinėje pagal savo specialybę. „Visada svajojau apie tokį darbą. Čia tikrai nėra nuobodu, daug skaitau, daug domiuosi. Nemažai žinių man suteikia dukra, kuri taip pat studijuoja veterinariją“, – sakė kegiškė.
Nors A. Stalmokienė ir dirba mieste, tačiau gyventi ten niekada nenorėtų. Ji – kaimo žmogus: „Kam reikia kažkur važiuoti, kažko ieškoti, jei čia pat mus supa toks grožis? Reikia tik išeiti ir tai pastebėti. Atsikeliu ryte ir išeinu į lauką pasidžiaugti ežeru. Dėkoju Dievui už galimybę matyti šitą grožį. Nors, prisipažinsiu, buvo laikų, kad apie tai nesusimąstydavau.“
Prabėgę metai
Atsigręždama į prabėgusius metus sukaktuvininkė tvirtina, jog jie buvo be galo gražūs. Būta ir sunkių dienų, ir gerų. Moters teigimu, reikia gyventi ir džiaugtis, nes rytojaus gali ir nebebūti…
„Jei kaime kam būdavo kokia bėda, visada norėdavau nors kažkiek padėti žmogui. Kol pati nepatyriau, niekada nepagalvodavau, kaip sunku yra tą pagalbą priimti… Esu labai dėkinga paprastiems ir nuoširdiems mūsų kaimo žmonėms“, – kalbėjo Alma.