Menų festivalis – Medvėgalio glėbyje

Praėjusį šeštadienį ant Medvėgalio kalno vyko tradicinis XIII Medvėgalio menų festivalis.
Tada, prieš trylika metų, festivalio sumanytojai – Šilalės kultūros centro režisierius Vytautas Jankauskas ir Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė – sako nelabai tikėję, kad Medvėgalio menų festivalis ne tik taps tradicinis, bet ir išaugs, suras savo gerbėjų būrį, turės nuolatinius ir gausėjančius rėmėjus. Organizuoti renginį gamtoje, ant aukščiausio Žemaitijos kalno, kur nėra elektros, privažiavimo, pastogės žiūrovams, o dar ir pasirinktas muzikos stilius – populiarioji klasika, yra tikras iššūkis. Ant kalno ir lietus smarkesnis, ir griaustinis stipresnis.
Pirmaisiais metais festivalis vykdavo rugpjūčio pirmą šeštadienį, pastaruoju metu jis organizuojamas liepos priešpaskutinį šeštadienį, nes pastebėta, kad tą dieną orai palankesni tokiam renginiui.
Festivalio organizatoriai kiekvienais metais ieško vis kitokių meno žanrų, kad jais sudomintų ir praturtintų gerbėjus.
Šiųmetis – tryliktasis – festivalis skirtas Žemaitijos metams. Ta proga Medvėgalio kalną papuošė Medvėgalio ugninės žemaičių meškos. Medvėgalio menų festivaliui sukurta Žemaitijos metams skirta Žemaičių meškų skulptūrinė kompozicija išsiskyrė dideliais gabaritais – 6 metrų aukščio ir 16 metrų ilgio medžio ir šiaudų kūrinys traukė akį tobulomis proporcijomis, išraiškingumu. Skulptūrinės kompozicijos autorius Rytas Jonas Belevičius skulptūrą kūrė 10 dienų, dirbo drauge su žmona Rūta Ona Čigriejūte, Egle Valente ir Aleksandru Valentu. Šie menininkai gerai žinomi kaip etnokultūrinį geną turintys kūrėjai. Jiems priklauso Dainų šventės scenų Katedros aikštėje apipavidalinimas, Sereikiškių parko koncertinių vietų meninės instaliacijos. Jie lengvai naudojasi lietuvių liaudies meno stiliumi: ženklus, raštus, įvairius mitologinius personažus šauniai pritaiko šiuolaikinėse šventėse. Ugnies skulptūros žanras sunkiai talpinamas tarp kitų meno žanrų – ši meno rūšis primena Tibeto vienuolių mandalos aukojimą, nes šiaudų skulptūros uždegimas, pavertimas ją ugnies skulptūra yra ir menas, ir teminė atnaša konkrečiai vietai, tos vietos mitologijai arba pažymimam istorijos įvykiui, veikėjams. Tad liepos 20 dieną atnašauta Medvėgaliui, ant jo gyvenusiems ir jį gynusiems protėviams, o kartu ir visai Žemaitijai, nes šie metai skirti būtent jai.
Žemaičių meškų kompoziciją sudarė keturios meškos ir trys tarp jų stovintys kalavijai. Skulptūroms virtus įspūdingu ugnies reginiu, kalavijai siūbavo, kol vienas nulinko, simbolizuodamas pralaimėtas kovas, antrasis pakibo horizontalioje padėtyje ir reiškė tebesitęsiančią kovą, trečiasis atvirto smaigaliu aukštyn ir reiškė žemaičių pergalę prieš savo priešus. Šiaudinėms meškoms virtus ugninėmis, šie simboliai ilgam atmintyje išliks kaip amžinumo, galingos jėgos ir šviesos ženklas.
Festivalio metu veikė gamtos fotografo Mariaus Čepulio fotodarbų paroda. Autorius save pristatė taip: „Esu Marius Čepulių, bičiuks nuo Šiaulių, kuris laisvu laiku laksto po girias, klampoja po pelkes, braido po ežerus ir upes, kad galėtų užfiksuoti ir parodyti, kokioj nepaprastoj šaly mes gyvenam. O kartu su mumis gyvena patys įvairiausi padarai, apie kuriuos mes mažai ką žinom (dažniausiai valgomas – nevalgomas, geras – blogas). Šioje parodoje buvo visko: nuo kamanės iki kiškio, nuo gimimo iki mirties. O svarbiausia mintis – gamtoje nėra blogų ar gerų padarų, jie visi vienodai reikalingi, o mūsų kaip mąstančių būtybių tikslas – užtikrinti, kad tie padarai išliktų kartu su mumis.“
Populiariosios klasikos programą atliko Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas, aktorė Nijolė Narmontaitė, dainų autorius ir atlikėjas žemaitiškais tekstais Andrius Kulikauskas, Vilniaus styginių kvintetas „Intermezzo“, solistas iš Šveicarijos Bruno Bieri (Alpių ragas, hangas, obertoninis dainavimas), profesoriaus Algirdo Januto mokiniai (programa „Du su puse tenoro“ – tenoras Alvydas Jurgaitis, baritonas Domas Saulevičius, tenoras Weixing Ding (Kinija), tenoras Juris Jope (Latvija), bosas Andrius Bakanas, koncertmeisterė Gražina Zalatorienė), Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus) ir solistė Viktorija Miškūnaitė.
Renginio vedėjas – muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Po vidurnakčio Medvėgalio kino naktyje demonstruota operatoriaus ir režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinė poema „Sengirė“. Tai filmas, kuriame nėra ištarta nė žodžio, bet kalba gamta, gyvūnai, aplinka. Filmo autoriaus svajonė: „Tikiuosi, kad filmą „Sengirė“ ne tik pamatys daugybė žmonių, bet jis taip pat paskatins diskusijas vertybių tema.“
Medvėgalio menų festivalio rengėjai dėkoja visiems, dalyvavusiems ir prisidėjusiems prie šio kultūringo, turiningo, prasmingo renginio, kuris tarsi sujungė dabartį su praeitimi.