Kovo 16 d. į užtarnautą poilsį iškilmingai išlydėtas ilgametis Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Rimaldas Paulauskas. Į renginį susirinko gausus būrys garbių svečių iš Telšių, apskričių ir sostinės.
Giedra AKAVICKIENĖ
Už nepriekaištingą tarnybą ir nuoširdų darbą R. Paulauskui dėkojo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Kęstutis Lukošius. „Neišleidžiame jūsų į užtarnautą poilsį, o tik suteikiame laisvesnį darbo grafiką, nes prasidės kitas darbo etapas ir dar bus daug susitikimų“, – kalbėjo K. Lukošius. Už nuopelnus Valstybinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai R. Paulauskas apdovanotas Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pirmojo laipsnio pasižymėjimo ženklu kryžiumi „Artimui pagalbon“.
R. Paulauskas, atsisveikindamas su tarnyba, sakė, kad širdyje liks daug ilgesio. Ilgametis Telšių apskrities ugniagesių vadovas padėkojo visiems, su kuriais daugelį metų teko dirbti ir bendrauti. „Jei galėčiau, visus apglėbčiau ir kiekvienam padėkočiau“, – sakė jis. Gerų žodžių nestokojo ir šios valdybos kolektyvas. Dėkojo buvusiam vadovui už gerus prisiminimus, mokėjimą bendrauti bei gebėjimą spręsti problemas.
Išleistuvių dieną kalbinamas R. Paulauskas pripažino, kad tai sunkiausia jam diena. „Palieku tarnybą su liūdesiu, bet verčia sveikata“, – sakė jis.
Tarp daugybės sveikinimų, linkėjimų, gėlių kaip akimirka prasisuko tarnybos metai. Nuo šiol buvusio tarnybos viršininko laukia poilsis, rūpinimasis šeima. Su žmona R. Paulauskas džiaugiasi dukra ir sūnumi, dviem anūkėmis ir dviem anūkais.
R. Paulauskas statutinėje tarnyboje ištarnavo 40 metų. Pirmosios jo pareigos – tuometinio Telšių milicijos komisariato Priešgaisrinės priežiūros poskyrio inspektorius. 1990 metais pradėjo vadovauti Telšių apskrities priešgaisrinei valdybai.
Kaip pažymėjo R. Paulauskas, nuo to laiko iki dabar ugniagesių tarnybos darbo sąlygos apsivertė antraip. Jei anksčiau trūko elementarių dalykų, tokių kaip kuras, tai dabar tarnybos darbuotojai aprūpinti visapusiškai.
„Tas laikmetis, kai griuvo sovietų sąjunga, buvo itin sudėtingas. Laisvoje Lietuvoje buvo sunku su finansavimu, technika. Pirmieji nepriklausomybės metai buvo nepaprastai sunkūs visiems Lietuvos žmonėms“, – prisiminė R. Paulauskas.
Į poilsį išlydimas ugniagesių vadas gerai pamena tuos metus, kai vyko turto dalijimas, ypatingai kolūkiuose, degė daržinės su pašarais – ne dėl gedimo, o nuo piktų žmonių rankos, siekiant sunaikinti pašarus.
Išdalijus žmonėms gyvulius, šiems tekdavo sukti galvą, ką daryti, pavyzdžiui, su penkiomis karvėmis, kai pašarai ir tvartai sudegė. Tuomet apsukruoliai pigiai supirkdavo gyvulius ir išveždavo juos furgonais į Lenkiją.
„Ugniagesiai turėjo daug darbo gesinti tokius gaisrus, benzinas buvo ribotas, reikėjo kažkaip sukti. Tas sudėtingas laikmetis įstrigo ilgam“, – sakė pašnekovas.
Paskui, anot R. Paulausko, finansinis aprūpinimas kasmet vis gerėjo, o šiandien visa technika – nauja, nė vienos rusiškos mašinos nerasite nei Telšių ugniagesių komandoje, nei rajono komandose.
Kalbėdamas apie senąjį gaisrinės pastatą, R. Paulauskas ne be reikalo ją pavadino lūšnelė. Dabar ugniagesiai gelbėtojai, administracija dirba moderniame pastate, kurį sugebėjo pastatyti krizės laikotarpiu.
1998 m. gruodžio 28 d. atidarytas naujasis pastatas, šiemet Telšių ugniagesiai švęs 20 metų įkurtuves. Nedaug kas žino, kiek pastangų įdėjo tuometinis Telšių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas R. Paulauskas, kad šis pastatas iškiltų griuvėsių vietoje. „Septynerius metus teko daryti žygius, įtikinėti politikus, valdžią, kad Telšiams reikia naujos gaisrinės“, – kalbėjo R. Paulauskas.
R. Paulauskas – žemaitis, kilęs iš Luokės seniūnijos, tad nė kiek nestebina, kad jo iniciatyva Telšių ugniagesių komandos radijo stoties šaukiniu tapo „Blinda“.
Beveik 200 darbuotojų turėjęs R. Paulauskas vadovavosi devizu: „Viską daryti su pagarba žmogui“. „Po įvykių su ugniagesiais aptardavome, kokios klaidos padarytos, o klaidų ekstremalioje tarnyboje neišvengsi. Vyrams visada sakydavau, jog turite padaryti viską, kas įmanoma, kad žmogui padėtumėte“, – kalbėjo jis pabrėždamas, kad ugniagesio darbe daug streso, matyt, dėl to kolegos serga vienodomis ligomis.
Savaitgaliais nuo įtampos R. Paulauskas atsipalaiduodavo medžiodamas, rūpindamasis bitėmis. Per atostogas su šeima keliaudavo, tačiau net poilsio valandomis darbas apie save primindavo. Kartą teko pamiršti prasidėjusias atostogas ir iš Palangos paplūdimio skubėti tiesiai į įvykio vietą.
„Užsidegus Renavo durpynui, Sedos miestelis duso. Paskambino generolas ir pranešė, kad už valandos turiu raportuoti apie situaciją. Ką gi, su šortais iš Palangos išskubėjau į nelaimės vietą. Po žvalgybos sukėliau didesnes pajėgas ir iki vakaro raportavau, kad ugnies plitimas sustabdytas“, – papasakojo R. Paulauskas.
Prie užtarnauto poilsio bandantis priprasti R. Paulauskas atskleidė, jog būna visokių akimirkų: kankina liūdesys, ilgesys, o paskui užplūsta džiaugsmas, kad rytą nereikia skubėti į darbą. Iš tarnybos išėjęs viršininkas nebesinešioja užantyje telefono, kai tuo tarpu anksčiau su juo nesiskirdavo net trumpam: juk bet kada galėjo sulaukti skambučio apie ekstremalią situaciją.
Loading ...
