Laikas yra tas vedlys, kuris nei matomas, nei suprantamas, bet visada pasiima žmogaus mintis ir veiksmus. Taip kalbėta Varnių miesto bibliotekoje paminint pirmosios Lietuvos poetės Karolinos Praniauskaitės (1828–1859), kilusios iš Žemaitijos, iš Telšių miesto, iš gimtojo Padurbinio dvarelio, kūrėjos ir mąstytojos, gyvenimo bei kūrybos patirtis, išmąstymus, eiliavimus ir stiprybes, stabtelėjimus ties meilės ir kūrėjo mūzos išgyvenimais, ties jautraus žmogaus tikėjimu. Visa tai turėjo ir turi gyvenimo prasmę.
Karolina Praniauskaitė šiemet švęstų jau savo gražų jubiliejų. Ir švenčia, nes yra atmintis, yra kalbėjimai, yra skaitymai, yra ėjimas į dvidešimt pirmojo amžiaus žmogaus širdį. Tokį tikslą turėjo ir Varnių miesto bibliotekos darbuotojos Vida ir Zita. Ir visi atėję, ir visi, susiglaudę ties amžių laiku, juste juto pirmosios poetės jausmus, jos gyvenimo verpetus, meilę ir išlikimą, gimtojo žodžio pašnekesį.
Varnių miesto bibliotekoje vyko literatūrinė popietė „Žemaičių poetę prisimenant“, kalbėta apie buvusio laikmečio sampratą. Juk prisiminimai – tai ne tik kalbos apie tai, kas buvo, bet ir gyvas bendravimas, gyva nuotaika, žvilgsnių kalbesys, netgi jausmų suokalbis, kai realybė, kaip sakoma, – akis į akį.
Gendvika Čiužienė priminė, kad poetė Karolina Praniauskaitė – pirmoji moteris, įėjusi į lietuvių literatūros istoriją, kilusi iš žemaičių žemių. Keleliai ir takiukai ją vedę į žmogaus paieškas, į tikėjimą Lietuvos žmogumi, jo dvasios stiprybe, sąšauka su Dievo tikėjimu ir viltimi. Liaudies gyvasties kėlimas – tai ir mūsų laikų vertybiniai pamatai.
Popietėje peržiūrėtas vienas iš dokumentinio ciklo filmų – „Vyrų šešėlyje“. Tikėtina, kad emocinės patirtys sustiprino ir sujungė kilusias mintis, kurios vedė įsimąstymų keliais apie gyvenimą, apie šalia esančius, bendrystes bei meilę.
Po to – ir eilės iš pačios poetės, kaip sakė poetas Antanas Baranauskas, „puikaus žemaičių krašto Giesmininkės“, Karolinos Praniauskaitės vertimų, savaip jos pasakytų tiesų apie meilę, jos atsisveikinimas su gimtaisiais namais, jos paeiliavimai su „Mylimos motinos vardadieniu“, jos unikaliai išverstos Kraševskio poemos ištrauka iš „Eglės – žalčių karalienės“ pasaulio. Ir stabtelėjimai su laiko nuotrupomis į savas bėgimo, skubesio interpretacijas. O kas toliau? Verta – neverta – tiesiog gyvenimas yra toks, kokį tu pats jį priimi ir kokio pokyčio geidauji. Niekada nebuvo lengva. Tą primena ir K. Praniauskaitė: ,,Širdis ir dvasia tiek skausmų iškentėjo/ Pakol po klajojimų tiesą priėjo.“
Per popietę Regina Sarcevičienė perskaitė eilėraštį „Vakaras“ ir telšiškės poetės A. Varnelienės eilėraštį „Karolinai“, skirtą poetei atminti.
Visa tai atmintina ir tikra, labai artima visai pakiliai šio laikmečio dvasiai – lyriniam nusiteikimui prieš Valstybės šventę. Taigi Varnių miesto bibliotekoje varniškiai literatai savo kūrybą skyrė poetei Karolinai Praniauskaitei – Žemaitijos ir Lietuvos poetei, ir Lietuvos 100-mečiui.
Laikas – tai savotiškas susitikimų ir išsiskyrimų bendrininkas, bylojantis apie esamybę ir tiesą. Belieka jį girdėti. Juozas Šileika skaitė apie gimtinę – „Lietuvos – 100“, „Širdis“, o Bronelė Radvilienė – „Galia“. Visa tai turi savo atmintį, savo rėžį į kasdienybę ir jausmų pasaulį. Norisi tikėti, kad toji, kasdienė, sumaištis – tai tik laikini laiko pasispardymai, o visa kita yra paties žmogaus atsisijojama ir pasisavinama, ir saugoma kaip turtas, kaip dvasinis stebuklas. Taigi Varnių miesto bibliotekoje ieškoma ir randama. Šįkart surastas poetės Karolinos Praniauskaitės laikas…
Sigita STONGVILAITĖ
Loading ...
