Senatvine demencija sergantiems senoliams nuolat dingsta pinigai

Kad socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų kasdienybė – ne rožėmis klota, supranti išgirdęs, kokiais kaltinimais svaidosi jų prižiūrimi senyvo amžiaus žmonės. Žurnalistus į namus išsikvietusi 70-metė telšiškė Adelė Bražienė energingai pasakojo, kaip nenaudėlė Telšių socialinių paslaugų centro darbuotoja ją apvogė. Žodis po žodžio ir paaiškėjo, kad moters gyvenime sutikti žmonės beveik visi – vagys. Karčių žodžių darbuotojoms negailėjo ir senjorės sutuoktinis – 87 metų Vladas Bražas.
Apie senatvę, senolių priežiūrą ir nepelnytus priekaištus prižiūrinčiam personalui kalbėjomės su Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja Lendra Bukauskiene.
Giedra AKAVICKIENĖ
Į policiją nesikreipė – nes sunkiai vaikšto
„Dingo mobilusis telefonas ir 100 eurų, paimti niekas kitas negalėjo, tik manimi ir vyru besirūpinanti socialinės darbuotojos padėjėja“, – aiškino A. Bražienė, o jai pritarė sutuoktinis.
Paklausta, kad jeigu įvykdyta vagystė, kodėl nesikreipė į policiją, senjorė atsakė, jog sunkiai vaikšto ir iki komisariato, esančio toje pačioje Karaliaus Mindaugo gatvėje, kur ir ji gyvena, neįstengs nueiti.
Priminus, kad įvykus nusikaltimui, nebūtina eiti į komisariatą, galima apie tai pranešti ir telefonu, moteris nerado paaiškinimo, kodėl taip ir nesikreipė į policiją.
Socialinės darbuotojos padėjėją apkaltinus vagyste, ji daugiau į Bražų namus nebeateina. Sutuoktiniais rūpinasi jau kita darbuotoja, tik klausimas, ar ilgai, gal iki naujos tariamos vagystės. O vagystės, pasirodo, Adelę ir Vladą persekioja nuolat.
Auklė iš šaldytuvo suvalgė lašinius
„2014 m., kai dar buvo litai, apvogė banko darbuotoja, o laikinai namuose apsigyvenusi auklė, rasta pagal skelbimą laikraštyje, be leidimo ištuštino šaldytuvą, per dvi dienas suvalgė lašinius, tad teko atsisveikinti, o norėjau ją samdyti visam laikui“, – senas nuoskaudas prisiminė telšiškė Adelė.
Nors Bražai gyvena dviejų aukštų dideliame name, tačiau sunkiai vaikštantys senjorai glaudžiasi rūsyje įrengtame kambarėlyje.
Adelė su vyru Vladu nenueina net iki parduotuvės ar vaistinės, viskuo juos aprūpina kasdien dviem valandoms ateinanti socialinė darbuotoja.
Ant palangės A. Bražienė parodė gulintį storą segtuvą, kur darbuotoja, grįžusi iš parduotuvės, susega visus kasos čekius, taip pat surašo, kada apsilankė, kokius darbus nudirbo: parnešė maisto produktų, vaistų, sutvarkė kambarį, virtuvę, pagamino valgį ir t. t.
Tačiau senoliai nėra patenkinti, jie priekaištavo, kad valdžia mažai rūpinasi, mat jiems neužtenka dviejų valandų priežiūros. Sutuoktiniai sutartinai piktinosi, kad socialinės darbuotojos padėjėja galėtų pas juos ilgiau užsibūti ir nuveikti daug daugiau.
Naujoji prižiūrėtoja – gera, bet ar ilgai?
Bražai teigė, kad ankstesnės juos prižiūrėjusios darbuotojos, kaip susitarusios, buvo blogietės, net blogai apskaičiuodavo mokesčius, pavyzdžiui, už elektrą. Esą priskaičiavo tūkstančius.
Sutuoktiniai sutartinai tvirtino, kad dabar viskas jau gerai, pas juos pagaliau ateina gera darbuotoja. Įdomu, kuo naujoji geresnė už ankstesnę?
„Darbuojasi, malonu pažiūrėti, o svarbiausia sąžininga“, – tikino senoliai.
Kiek jais rūpinosi socialinių darbuotojų, Bražai gerai nebepamena. Pasak Adelės, viena esą apsivogė išdirbusi mėnesį, paskui dar trys buvo.
Slauga ir funkcinė lova nepriklauso
Paskutinis priekaištas socialinei sistemai – funkcinė lova. A. Bražienė įsitikinusi, kad pagal jos sveikatos būklę priklauso funkcinė lova, tačiau jos taip ir negaunanti.
Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja L. Bukauskienė atsakė, kad funkcinė lova gali būti skirta tik tiems asmenims, kuriems reikalinga slauga, o tai nustato medikai.
Tad šis A. Bražienės noras bent jau kol kas negali būti išpildytas, nebent, neduok Dieve, pasikeistų jos sveikatos būklė į blogąją pusę ir tuomet gydytojas skirtų slaugą.
Senatvės rykštė – demencija
Kalbėdama apie socialinių darbuotojų prižiūrimų asmenų namuose neva vykstančias vos ne nuolatines vagystes, L. Bukauskienė teigė, jog darbuotojai per laiką prie tokių kaltinimų pripranta ir stengiasi piktų žodžių neimti į širdį. Juk dirba su senyvais pasiligojusiais žmonėmis.
L. Bukauskienė sakė, kad senstant visuomenei, vis daugiau žmonių serga nepagydoma liga – senatvine demencija.
„Pakeitė spyną, pavogė pinigus, išnešė paklodes ir pan. Tokie senyvų žmonių skundai signalizuoja apie senatvinę demenciją“, – įsitikinusi Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja L. Bukauskienė.
Senolių paklausus, o ką sako vaikai, jie pripažįsta, kad dukros, sūnūs netiki vagystėmis, prašo nusiraminti ir daugiau neišsigalvoti istorijų.
Nors darbuotojai įpratę prie kaltinimų, įtarinėjimų, žinoma, tenka juos pakeisti. Paprastai senolius naujo darbuotojo atėjimas kuriam laikui juos apramina.
„Sulaukus skambučio, kad dingo pensija, Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vyriausioji specialistė Lina Karunkevičienė nuvažiuoja, apramina, padeda paieškoti pinigų, klausia, gal ten pasidėjai, gal kam davei… Pakalba ir žmogus aprimsta. Pasitaiko, kad močiutės slepia pinigus, o paskui pamiršta, kur padėjo. Viena moteris mėgsta sulankstyti kupiūras ir užkišti už čiužinio ar kitur, o paskui neberanda“, – apie nelengvą socialinių darbuotojų kasdienybę kalbėjo skyriaus vedėja L. Bukauskienė.