Kartais būna tokių akimirkų, kai tenka atsigręžti į praėjusius metus. Verčiant senus archyvinius „Telšių ŽINIŲ“ laikraščio numerius, netikėtai žvilgsnis užkliūva už vieno vaikino nuotraukos. Tai – Karolis Žukauskas. Prabėgo lygiai penkiolika metų, kai jaunuolis sėkmingai baigė Žemaitės gimnaziją, aukštais balais išlaikė brandos egzaminus ir tuomet laimėjo „Telšių ŽINIŲ“ įsteigtą prizą – šuolį parašiutu. Tai buvo tik mažytis šuolis, tarsi startas, nuo kurio stipriai atsispyręs telšiškis tiesiog išskriejo į gyvenimą.
Šiandien K. Žukauskas – ne tik puikus sūnus, tėtis, nerimstantis keliautojas po pasaulį, įvairių kelionių maršrutų Lietuvoje sudarytojas. Naujausias jo iššūkis – priimtas pasiūlymas dirbti Vilniaus mero patarėju.
Aurelija SERVIENĖ
– Ar pamenate prieš penkiolika metų gautą „Telšių ŽINIŲ“ dovaną – skrydį parašiutu, mokslo draugus, mokytojus?
– Taip, savaime suprantama, kad pamenu viską – tiek „Telšių ŽINIŲ“ konkursą, tiek laimėtą pirmąjį šuolį parašiutu, kurio taip ir nepakartojau, nors vis noriu išbandyti antrą kartą. Pamenu ir Telšių Žemaitės gimnaziją, mokytojus, „klasiokus“. Po mokyklos baigimo jau ne kartą lankiausi gimnazijoje: teko ir apie save moksleiviams pasakoti, ir su kai kuriais mokytojais pabendrauju – tai gyvai, tai per „Facebook“.
– Kaip per tą laiką pasikeitė Jūsų gyvenimas (kokius mokslus baigėte, kur dirbate, kokias pareigas einate, ar sukūrėte šeimą ir pan.)?
– Bet kurio žmogaus gyvenimas po mokyklos ne tik kad keičiasi, bet apskritai rimčiau formuojasi: studijos, profesinė veikla, šeima, hobiai ir t. t. Todėl per 15 metų, žinoma, kad viskas pasikeitė.
Po mokyklos Vilniaus universitete baigiau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bakalauro studijas. Magistrui neradau įdomių variantų Lietuvoje, todėl nusprendžiau negaišti dvejų metų bet kam. Dar studijų laikais pradėjau dirbti viešųjų ryšių agentūroje, perėjau visas pozicijas: įsidarbinau asistentu, vėliau buvau projektų vadovu, projektų direktoriumi, direktoriumi ir akcininku. Kol galiausiai, po 11 metų darbo šioje srityje, pernai šią veiklą sustabdžiau. Norėjosi pokyčių, be to, jau buvau pradėjęs vystyti savo naują projektą – kelionių po Lietuvą žemėlapį Lietuvon.lt.
Su šeima ir dviem mažais vaikais pernai spalį išvykome peržiemoti į Tailandą, ten praleidome pusmetį. Susidėliojo mintys naujai veiklai. Dar būdamas Tailande, pradėjau aktyviau vystyti Lietuvon.lt projektą. Ir po truputį kelionės iš hobio tampa viena iš mano darbinių veiklos sričių. Ją aktyviai tęsiu ir šiemet.
Be to, šią vasarą gavau pasiūlymą tapti Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus patarėju – susigundžiau, nes miestų plėtra, turizmas bei komunikacija man visada buvo labai įdomios sritys. Ir nenusivyliau – sritis labai įdomi, kurti idėjas miestui ir jas įgyvendinti – puiki veikla ir plačios savirealizacijos galimybės.
Taip pat šiek tiek prisidedu prie Andriaus Tapino „Laisvės TV“ turinio kūrimo, bet dėl laiko stokos ne tiek, kiek norėčiau.
Neatitolau ir nuo viešųjų ryšių, turiu keletą projektų – todėl šiuo metu savo darbinę veiklą, galima sakyti, dalinu bent į tris dalis: Lietuvon.lt vystymas, darbas Vilniaus savivaldybėje bei kiti viešųjų ryšių ar kūrybiniai projektai. Ir visos jos labai įdomios – darbine prasme niekada neturėjau tokio dinamiško ir įdomaus etapo, kaip dabar. O nuobodumas – didžiausia rakštis man, todėl stengiuosi nuolat turėti veiklų, kurios būtų labai įdomios.
– Ar bendraujate su savo buvusiais klasės draugais, telšiškiais? Ar dažnai parvykstate į Telšius?
– Su „klasiokais“ pabendraujame virtualiai – ačiū „Facebook’ui“, kuris leidžia palaikyti ryšius paprastu būdu. Prieš keletą metų buvome pasidarę ir klasės susitikimą, tačiau jame galėjo dalyvauti tik dalis klasės draugų. Vieną „klasiokę“ šiemet aplankiau Sidnėjuje. O Telšiuose nebūnu dažnai – keletą kartų per metus, kai grįžtu pas tėvus.
– Ar rekomenduojate turistams aplankyti Telšius? Kokia Jūsų nuomonė apie gimtąjį miestą? Pažvelkite į jį turisto akimi.
– Telšiai labai išgražėję, ir tai pastebi visi – tiek vietiniai, tiek miesto svečiai. Kai išvažiavau iš jų 2002-aisiais, Telšiai buvo savotiškas bjaurusis ančiukas, palyginti su tuo miestu, kokie jie tapo dabar. Ne kartą sakiau ir garsiai: pagal aplinką (bet ne pagal teikiamas paslaugas turistams) Telšiai jau galėtų pretenduoti į kurorto statusą, nes nenusileidžia nei Druskininkams, nei Anykščiams.
Kas man patinka? Pirmiausia tai, kad ežeras grįžo į miestą ir miestiečių gyvenimą: sutvarkytos pakrantės, jis tapo nebe kliūtimi patekti iš vieno miesto galo į kitą, bet savotišku kelrodžiu ir miesto akcentu. Ir pačiame ežere jau yra gyvybės – bet tai, mano nuomone, Telšiai galėtų išnaudoti dar labiau. Labai patinka mažoji Telšių architektūra – skulptūros pagyvina miestą, ypač jei jos nėra tik nuobodūs klasikiniai paminklai. Žinoma, gausesniems būriams turistų reikia sugebėti išgryninti akcentus, ką Telšiai nori apie save pasakyti, tai parduoti. Ir turėti, ką jiems pasiūlyti – ne tik apie miesto aplinką, bet ir apie paslaugas kalbu: nakvynė, maistas, pramogos.
– Kada susidomėjote kelionėmis po pasaulį? Ar daug keliaujate? Papasakokite apie aplankytas įdomesnes šalis? Apie ką svajojate?
– Spėju, kad kelionių geną paveldėjau iš tėčio. Tačiau pats savarankiškai keliauti pradėjau studijuodamas, kai priklausiau jaunimo organizacijoms ir jos leido įvairias jaunimo konferencijas derinti su naujų valstybių pažinimu (čia viena iš priežasčių, kodėl jaunimui rekomenduoju dalyvauti jaunimo organizacijų veikloje – bet yra ir daugiau jų).
Tiesa, pirmąjį skrydį lėktuvu išbandžiau dar mokydamasis Telšiuose – laimėjęs vokiečių kalbos olimpiadą rajone, savaitei skridau į Vokietiją pas tuometinį Telšių miesto rėmėją p. Franz Josef Dick.
Vėliau studijuodamas ir pradėjęs dirbti, nusipirkau nuosavą automobilį, su kuriuo pradėjau keliones po Lietuvą. Po to prasidėjo ir užsienio šalių atradimai – išmokau ieškoti nebrangių skrydžių bilietų, ir tai kasmet virsdavo bent keliomis atostogomis užsienyje bei gerokai tuštesne banko sąskaita. Šiuo metu neįsivaizduoju, kad galėčiau nustoti keliauti tiek po Lietuvą, tiek po užsienį. Taip ir klimpstu toliau su šia savo priklausomybe, bandydamas ją protingai dozuoti: vasaras paskirti Lietuvos naršymams, kitus metų laikus – kelionėms po užsienį.
Visada sunku išskirti įdomiausias aplankytas šalis. Žinoma, pirmiausiai į galvą ateina didžiausia egzotika kaip Grenlandija, kurioje nors ir buvau vasarą, bet teko pasivaikščioti ar net miegoti palapinėje ant ledynų. Naujuosius metus šiemet sutikau Australijoje, ir tai buvo viena gražiausių matytų valstybių apskritai. Labai patinka Pietryčių Azija, nors po pusmečio gyvenimo Tailande jis ir nebestebino labai. Tačiau aplink yra krūva kitų įdomių valstybių, į kurias mielai grįžčiau, – pirmiausia, matyt, į Filipinus dėl jų salų. Šiemet absoliučiai sužavėjo Iranas, į kurį vykau gana ekspromtu be didelių lūkesčių. Anksčiau ne kartą lankiausi Gruzijoje ir laikau šią valstybę vieną geriausių Europoje turizmo prasme (kartu su Norvegija, Portugalija ir Italija). Iš visų aplankytų miestų kol kas neradau patrauklesnių ir įdomesnių variantų nei Sidnėjus ir Jeruzalė – į juos abu būtinai reikės grįžti. Bet dar ilgesnis sąrašas būtų vietų, kuriose dar nebuvau, tačiau noriu nuvykti: Š. Korėja, JAV, Madagaskaras, Naujoji Zelandija, Butanas, Japonija ir krūva kitų įdomių valstybių, į kurias dar įkelsiu koją.
– Pristatykite savo projektą-žemėlapį Lietuvon.lt? O gal turite ir kitų projektų: jau įgyvendintų, kuriamų?
– Daug metų keliaudamas po Lietuvą pastebėjau, kad gana sudėtinga yra rasti visas norimas vietas: pirkausi turistines knygas, jomis remdamasis sudarinėjau maršrutus, kai keliaudavome su draugais, bet interneto amžiuje tai nėra patogiausias būdas. Todėl prieš porą metų gimė mintis sau ir kitiems sukurti patogų internetinį Lietuvos žemėlapį – užtrukau beveik metus, kol surinkau apie 1 000 įdomių turizmo vietų Lietuvoje, viską sudėjau į žemėlapį, pavadinau Lietuvon.lt. Ir prieš metus paleidau į pasaulį. Įrankis kelionėms patogus, todėl projektas gana greitai išpopuliarėjo. Tačiau supratau, kad vien žemėlapio su daugybe taškų nepakanka. Kadangi užsienio kelionėms naudoju daugybę skirtingos informacijos ir turistinių įrankių, supratau, ko trūksta Lietuvoje ir kaip savo patirtį galiu pritaikyti šioje srityje. Todėl prieš pusmetį pasiūliau jau mokamą paslaugą – mano parengtų kelionių maršrutų po Lietuvą prenumeratą, kuria jau naudojasi apie pusė tūkstančio lietuvių. Vėliau gimė mintis sukurti spausdintą Lietuvos žemėlapį vaikams – atrinkau beveik 150 įdomesnių Lietuvos vietų, sesuo grafikė Neringa jas ranka nupiešė žemėlapyje. Ir prieš pusantro mėnesio pradėjome jį pardavinėti internetu – pirkėjų turime iš visų Lietuvos kampelių. Turiu dar bent tuziną idėjų, kaip plėtoti Lietuvon.lt projektą ateityje. Ne viskam užtenka laiko, bet, manau, iki kito šiltojo sezono bent keletą idėjų tikrai įgyvendinsiu.
Loading ...
