Tai – prūdeliai. Sutvarkyti. Jų gana daug. Juos apeiti galima iš visų pusių. Juose atsispindi Meilė ir Menas. Kiekviename. Ir kiekvieną kartą. Spindesio spalvos bei šviesos priklauso nuo dangaus malonės. Kai giedra, tai prūdeliai žydri, kai tamsūs debesys – tai pilki. Visada įvairi žaluma aplinkui. Arba rudenio auksas. Arba vien tamsžalios eglės ir pilkos šakos – tokie ir atspindžiai vandeny.
Pasitaikė lengvą lietutį žadanti diena. Taip ilgai žadėjo, žadėjo, žadėjo… Kaip ir nelijo. Vien pilka miglelė buvo dangų užtraukusi, lyg kokią šventinę maršką – kad šventei būtų geriau. Degaičiai tądien šventė. Bet atvažiavusiai tik į svečius ar gali būti šventiškiau už tuos parko veidrodžius?! Tik eini, eini, eini… Ir išeini iš kasdienybės, išeini iš rūpesnių, iš visokių neturėjimų ir negalėjimų… Parko grožio spindesys ima atsispindėti visame tavyje… Mintyse, jausmuose karaliauja spalvos, šviesa, gamta… Vanduo – juk gyvybė. Parinkau čia fotkeles, kur foto- grafavau palei prūdelius. (Visada gailiuosi, kad neužsuka čia tikrų, gerų gamtos ir peizažų fotografų – tai padarytų!)
Po teisybei – nemoku nusakyti, kaip Degaičių parke įspūdinga. Nemoku! Dažnai ten būnu. Ten artimiausi ir mieliausi žmonės. Ten ir įžymūs žmonės. Džiaugiausi pagavusi Adolfą Kišoną. Jį nupaveikslavau. Jau perkopęs 90 metų, jis tiesiog spinduliuoja meile ir… menu. Tapytojas, eiles rašo, daug ką išmano. Bet didžiausias jo sukurtas menas – net tiesiogine prasme – šis parkas, Degaičių parkas. Radęs seno parko likučių, paskendusių neišbrendamose džiunglėse, A. Kišonas su dideliu entuziazmu, su dideliu išmanymu ir pomėgiu ėmėsi kurti viską iš naujo. Kūrė kelis dešimtmečius. Būdamas tapytojas, jis „tapė“ parko vaizdą medžiais, sodindamas juos taip ir ten, kad jie derėtų, kad būtų tarsi gyvų medžių paveikslas… Medeliai keliavo iš įvairiausių kraštų. Buvo toks garsus Anulėnų paukštininkystės ūkis Telšių rajone. Ūkio centras kaip tik ir buvo Degaičiuose, o ūkio administracija – parko teritorijoje. Todėl ir rūpinosi aplinka. O dar tokia laimė pasitaikė – dendrologijos entuziastas ir menininkas A. Kišonas! Visa, kas yra teisinga šiame parke, priklauso Adolfui. O kur klaidelės – tai jau tikrai ne jo. Parkas tiesiog sutvisko, kai Degaičių seniūnijai ėmė vadovauti seniūnas Antanas Kontrimas, leidžiantis save vadinti tik Untuonu. Tai – tas pats Untuons, kurs barzda bačkas, merginas ir kitokius dyvus pakilnoja. Parkui jis išrūpino visokeriopą paramą. Kaip žmonės jį myli! Koks jis gaspadorius geras!
Geriau nebesakysiu nieko, nes šį parką būtina aplankyti. Man tai – dar ir šventas parkas… Neįmanoma nupasakoti, kas ten dedasi, kai pavasarį jį visą užlieja švelniausio žydrumo neužmirštuolės…
Degaičių garbės pilietė Janina ZVONKUVIENĖ
Loading ...
