Brėvikių dvaras puoselėja iškilios šventės tradicijas

Vasario 16-oji jau tradiciškai švenčiama Brėvikių dvarelyje, signataro Stanislovo Narutavičiaus tėviškėje. Šiemet ją taip pat organizavo Telšių Žemaičių kultūros draugija sykiu su Gadūnavo seniūnija, dvarelio šeimininku Gediminu Šilinu. Į šventę atvyko gausus būrys iš visos Lietuvos. Tai džiugina, nes žmonės atvyksta be priminimų, be skelbimų. Kaip pajuokavo Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacys, ,,jei nėra laikraštyje skelbimo, jog šventė nevyks, vadinasi – bus“.
Didžiausią įspūdį paliko Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijos eisena iš Alsėdžių miestelio iki pat Brėvikių dvarelio – ir rimtis, ir pagarba. Jaunuoliai nešėsi ir Lietuvos, ir Žemaitijos vėliavas, ir stilizuotą didelę simbolinę šalies vėliavą, ir patys vilkėjo puošnia uniforma – tai jaudino ir džiugino: jaunimas žino vertę, moka saugoti atmintį. Po himno ir Telšių puškorių Vito Pociaus ir Antano Šatkausko patrankų salvių maloniai visus nuteikė Alsėdžių jaunuomenės atliekamos dainos apie praeitį, prasmingus įvykius, kovas.
Po gražių kalbų apie šventę, Brėvikių dvaro istoriją įspūdžiais dalijosi ir antrus metus iš eilės šventėje dalyvavę svečiai iš Šiaulių Lieporių gimnazijos, kurie domisi Stanislovo Narutavičiaus gyvenimu, lankosi su juo susijusiose vietose, nori apie šį žymų žmogų sukurti filmą ir pažadėjo jį parodyti Brėvikiuose.
Be to, renginyje kalbėjo ir broliai Narutavičiai iš Šiaulių, ir žolininkė Janina Danielienė, priminusi duonos reikšmę, ir Alsėdžių gimnazijos atstovai. Jau ne kartą Brėvikiuose džiugina ir Liudas Augaitis, atjojęs su žirgais ir dovanojęs pasijodinėjimus žemaitukais. Ypač daug emocijų tuo metu patiria vaikai ir jaunimas. O šiais metais tikrai dalyvavo daug jaunų žmonių. Jiems – ir jojimo, ir smagios pamokėlės apie tai, kaip gražiai pakelti vėliavą, kaip laikyti, kaip išsilaikyti tiesiai pačiam ant arklio. Beje, Liudas Augaitis pažadėjo, jog kitąmet, jubiliejinėje šventėje, jis dalyvaus su didesniu raitelių pulku.
Šventės metu prisimintas ir gražus Žemaičių kultūros draugijos pirmininko Stanislovo Kasparavičiaus jubiliejus: jam įteikta dvaro šeimininko Gedimino Šilino dovana apie Lietuvos paveldą ir Gadūnavo seniūnijos padėka už Žemaičių krašto ir senųjų tradicijų puoselėjimą.
Brėvikiai – tai vieta, kuri turi Vasario 16-osios šventimo tradicijas. Kad jau ne vienerius metus čia paminima Nepriklausomybės diena, liudija ir nuotraukose užfiksuotos akimirkos. Su šventės įspūdžiais supažindina fotografo Marcelino organizuotos parodos, kuriose įamžintos praėjusių metų nuotaikos. Galima drąsiai sakyti, jog gerbiamas Marcelis yra Vasario šventės metraštininkas. Norisi jam ne tik padėkoti, bet ir visų vardu jį pasveikinti su gražiu asmeniniu jubiliejumi, kuris buvo visai neseniai, ir palinkėti sveikatos, parodų, kurios primena, saugo ir įpareigoja. O Žemaičių vėliava įteikta Brėvikių gyventojui Jurgiui Jankauskui, kuris, kaip teigia Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacys, „pradėjo Brėvikių dvare švęsti nuo 3 metų, o dabar jam – 14-ka. Tai įrodo ir nuotraukose užfiksuotos akimirkos“. Taigi – gyva atmintis, tikros emocijos ir natūralios sukaktys.
Tiesa, reikia paminėti, kad Brėvikių dvare yra graži tradicija: pirmą kartą atvykusieji į šventę bendrauja su dvaro šeimininku jo paties bibliotekoje, kur vystosi nuoširdus pokalbis apie vietovės praeitį, Narutavičių istoriją, mezgasi pažintys ir apsikeičiama dovanomis – visa tai natūralus bendravimas ir prisiminimas. Žinoma, beveik visada ir vėl sugrįžtama, nes kas tikra – vertinama. Šventė visada apjungiama pokalbiais prie laužo, prie bendro stalo, buvimu gamtoje su košės pasidalijimu, suneštiniais valgiais ir pasibuvimais būryje, su skambiomis žemaičių dainomis ir šokiais.
Ir dvaro šeimininkas, ir Žemaičių kultūros draugija dėkoja Valstybės archyvo Telšių filialo vedėjai Almai Jankauskienei už unikalią parodą – Brėvikių dvaro dokumentus apie dvaro istoriją.
O tos minutės, kurios ėjo iš pat gilumos, natūraliai skverbėsi į kiekvieno gyvenimą – tai stebuklas, kuris turi savo atminties istoriją. Ir kaip gera, kad ji visai čia pat, kad joje – mūsų žmonių bendrystė, kad ji vis dar atlaiko nūdienos prieštaravimus. Kada sykiu ir jaunas, ir senas, kada švenčiama taip, kaip liepia širdis, pajauti, jog tikra ir stabilu, jog tikrai mes dar esame savo šalies žmonės.
Sigita STONGVILAITĖ