Mažėjančios pieno supirkimo kainos ūkius veda į pražūtį

Jau keletą metų žemyn krintančios pieno supirkimo kainos galvijų laikytojams – tikras galvos skausmas. Kol ūkininkai dirba į minusą, žemės ūkio specialistai juos ramina žadėdami geresnius laikus, tačiau žmonės jau nebelaukia – išparduoda gyvulius ir uždaro ūkius.
Aurelija SERVIENĖ
Ūkio nebeturi
Mažėjančios pieno supirkimo kainos prie galvijų ūkio uždarymo privedė Nevarėnų seniūnijos Mitkaičių kaime ūkininkaujančius Edmundą ir Ingą Kuodžius. Dar neseniai jų fermose mūkė net 40 galvijų, o šiandien 16 metų puoselėto ūkio jau nebėra – statiniai stovi tušti ir užrakinti.
Kuodžiai su nostalgija atsimena pirmuosius ūkininkavimo metus, kai nusipirkę pirmąją karvutę dėliojo ateities planus. Vėliau jų ūkis sėkmingai išplito iki keleto dešimčių galvijų, tarp kurių buvo 17 karvių ir nemažas būrys prieauglio.
Sėkmingiausiais ir pelningiausiais metais ūkininkai įvardija 2006–2007 m., kai pieno kaina už litrą siekė lietuviškų 0,90 ct. Tuomet žmonės ir paramą gaudavo, įsigijo naujos technikos. Tačiau metai bėgo, o pieno kainos krito vis žemyn, tad nenorėdami dirbti į minusą, nusprendė ūkininkai galvijus parduoti.
„Per dieną iš savo ūkio išveždavome apie 200 ar 300 litrų pieno. Pastaruoju laiku už pieno litrą mokėdavo 0,12 Eur. Tokia kaina – kelianti juoką, dirbti į minusą tikrai nesinorėjo. Gaila ūkio, bet ką padarysi…“ – pasakojo E. Kuodys. Mitkaitiškių ūkyje laikytus galvijus toliau auginti nusipirko ūkininkas iš Plungės r.
E. ir I. Kuodžiai, pardavę visus galvijus, perėjo, kaip patys mano, prie pelningesnės ūkininkavimo šakos – grūdinės. Likusias tuščias gyvulių fermas ūkininkai pritaikys grūdams laikyti.
Išparduoda galvijus
Viešvėnų seniūnijos Syderių kaime ūkininkaujantis 26-erių Jonas Normantas taip pat išparduoda ketverius metus augintą bandą karvių. „Nebematau tikslo tęsti šią veiklą. Mažėjančios pieno supirkimo kainos ūkį veda į pražūtį“, – tvirtino jaunasis ūkininkas.
J. Normantas prisimena, kai prieš porą metų kainos dar litais buvusios pakenčiamos, galėjai žmogus išgyventi, o šiandien ūkiai visiškai žlugdomi – dirbama į minusą.
Iš viso ūkininko ūkyje – 20 karvių, kelias iš jų jau pardavė, tačiau visi pirkėjai siūlo itin žemas kainas. „Už karvę norėčiau gauti apie 400 eurų, o man siūlo po 200 eurų“, – pasakojo vaikinas.
Pardavęs bandą, jaunasis ūkininkas žada pragyvenimui užsidirbti statybose. Ūkio atsisakyti nesvarsto ir jau nusipirko keletą avių, vieną ožkelę, įsigis ir keletą jaučių. O jei laikai pagerės ir pieno kainos pakils, neatmeta galimybės kurti pieno ūkį iš naujo.
Ragina nenaikinti pieno ūkių
Telšių r. savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus vedėjas Albinas Slavinskis tikino, jog pieno ūkių nykimo priežastys yra visada pastebimos, ir, jo teigimu, situacija nėra gera: „Žmogus sunkiai dirba ir negali užsidirbti, negauna pajamų iš ūkio. Taip neturėtų būti: reikia, kad ir žmogus užsidirbtų, šeimą išlaikytų, ir valstybei dar naudos duotų. O dabar kaip koks išmaldos prašytojas: dirba sunkiai ir ilgai ir negauna už savo darbą pajamų. Žemos pieno supirkimo kainos neatsiperka, kiek visko reikia įdėti į ūkį. O dar ir gamta nepadeda – derliaus nesulaukia nusikulti, reikia pirkti papildomai grūdų. Ir vėl išlaidos, o nėra iš kur.“
Pasak pašnekovo, itin reikia stengtis išlaikyti smulkiuosius ūkius: neliks jų – neliks ir kaimo, neliks tradicijų. „Smulkiąsias žemes supirks stambesni ūkininkai, užars keliukus ir jau į tą sodybą kelio nebebus amžiams. Nuo senovės turėjome kaimą, tradicijas, todėl reikia stengtis jį išlaikyti, mums jis yra labai reikalingas“, – pabrėžė A. Slavinskis.
Specialistas ramina ūkininkus, jog pieno perdirbimo įmonės jau kalba apie kainų kėlimą, matydamos, kad nebėra iš kur gaminti produkcijos: „Mūsų perdirbimo įmonės, nekeldamos pieno supirkimo kainų, ne tik sau kertą šaką, bet leidžia produkciją nusipirkti pigiai net kitoms valstybėms. Gerai, kad lenkai perka pieną, tačiau ką mąsto mūsų perdirbimo įmonės, jei kaimynai nusineš rinką. O vis tiek kažkada mokėti reikės ir kainą turės pakelti, tad reikėtų susizgribti anksčiau. Mokėti ūkininkams realius pinigus, kad visiems būtų gerai: žmogui apsimokėtų laikyti pieno ūkį, o perdirbimo įmonė uždirbtų.“
Pašnekovas ragina ūkininkus nenaikinti pieno ūkių, bet priešingai – juos po truputį didinti, nes rinkoje pieno tikrai trūksta. Jo trūksta ir pasaulio rinkoje. „Didžiosios valstybės didinasi savo ūkius, tik va mes kažkaip sustojome. Neturėtume eiti šituo keliu, ypač Telšių rajonas, kadangi pas mus žemės ne itin derlingos, mes iš grūdinių kultūrų neuždirbsime, mes – gyvulininkystės rajonas. Mūsų užauginti grūdeliai nėra tokios aukštos kokybės, tinka tik gyvuliams“, – kalbėjo vedėjas.
A. Slavinskio manymu, vietinės pieno perdirbimo įmonės turėtų pirmiausia žiūrėti savo rajoną ir stengtis turėti vietinę rinką. O vėliau, jei trūksta pieno, žvalgytis iš toliau.
Kaimo plėtros skyriaus duomenimis, Telšių rajone yra 1 070 pieno statytojų, tarp jų: 1–5 karves auginantys – 542 žmonės; 6–20 karvių – 216 asmenų; 21–50 karvių – 90 asmenų; po 1 karvę – 121 asmuo. „Skaičiai nemaži“, – jais ragina džiaugtis vedėjas.