Eigirdžių kaimo bendruomenė gyvuoja jau 13 metų. Nuo pat pirmos dienos eigirdiškius sėkmės keliu veda bendruomenės pirmininkė Adelė Srėbalienė.
Bendruomenėje šiuo metu – 156 nariai.
Aurelija SERVIENĖ
Vieninga bendruomenė
2003 m. įkūrus Eigirdžiuose bendruomenę, vietiniai gyventojai dar labiau susivienijo. Kartu jie rengia šventes, gausiai jose dalyvauja. Į bendruomenės namus dažnai atvyksta profesionalūs dainininkai, kolektyvai, teatrai. O šiuose pasirodymuose niekada netrūksta žmonių, jų čia susirenka per šimtą.
Projektai
Daug dėmesio nuo pirmos bendruomenės gyvavimo dienos buvo skiriama projektams. Juos įgyvendinus, miestelis pagražėjo, atsinaujino, žmonės rado naujų veiklų ir kt.
Pagal parašytą projektą gavus lėšų, miestelyje Joninėms planuojama atidaryti vaikų žaidimų aikštelę, kurioje mažieji galės šauniai leisti laiką kiekvieną dieną. Žaidimų aikštelė bus atvira ir nemokama.
Bendruomenei įgyvendinus projektus, eigirdiškiai jau turi įsirengę lauko tinklinio aikštelę. Dažnai organizuojamos ir paskaitos apie sveiką gyvenseną, narkomaniją, alkoholizmą ir kt.
Globojama šeima
Dar viena graži Eigirdžių bendruomenės misija – globoti Patausalės kaime gyvenančią daugiavaikę šeimą. 10 žmonių gyvena nedideliame vieno kambario namuke.
Sandra ir Kazimieras Šalkauskai augina aštuonis vaikučius: Liutaurą (14 m.), Almutę (11 m.), Kazimierą (9 m.), Aleksą (8 m.), Kornelijų (6 m.), Klaudijų (5 m.), Salomėją (4 m.), Filomeną (2 m.).
Nors šeima vos sutelpa mažučiame kambarėlyje, visi jie laimingi. Sesės ir broliai gerai sutaria, tėvams ūkelyje padeda.
Gausi Šalkauskų šeimyna verčiasi gana sunkiai. Tėvas Kazimieras dirba, mama gauna pašalpą, tačiau tokiam būriui vaikų visko reikia.
S. Šalkauskienė tikino, jog Eigirdžių bendruomenė pirmoji ėmėsi globoti jų šeimos, tad bėdai ištikus visada gali kreiptis į ją pagalbos.
Eigirdžių bendruomenės pirmininkė A. Srėbalienė pasakojo, jog šeimą galima pagirti už tai, kad ji kabinasi į gyvenimą kaip išmano, verčiasi sunkiai, bet labai stengiasi. Tėvai negeriantys – rūpinasi vaikais. Bendruomenė, pamačiusi, kaip sunkiai gyvena jauna šeima, neliko abejinga ir stengiasi rasti būdų jai padėti.
Rėmėjų dėka Šalkauskų namelyje sudėti plastikiniai langai, iki tol jie buvo užkalti tiesiog plėvele.
Nupirkta dujinė viryklė, dviejų aukštų lova vaikučiams, kurie miegodavo ant žemės. Bendruomenės pastangomis pakeisti visi elektros laidai. Visiškai neseniai, padedant rėmėjams, name įrengtas tualetas ir dušo kabina, sutvarkyta kanalizacija. Tai, kaip tvirtino mama, didelis džiaugsmas visai šeimai – iki tol jie maudydavosi paprastoje vonelėje. Sandra juokėsi, jog vaikams dušas ypač patinka – prausiasi jie visi drauge ir krykštauja.
Šeima turi ir savo nedidelį ūkį: augina karvutę, veršiuką, vištų, ruošiasi pirkti paršiukų. Ir daržas šalia namų jau paruoštas sėjai. Šiltnamiui pomidorų daigų parūpinti žadėjo Eigirdžių kaimo bendruomenė.
S. Šalkauskienė sakė, kad su vyru ir vaikais dažnai pasvajojanti, jog jų namo antrame aukšte būtų galima įrengti vieną kambarėlį vaikučiams, pasikeisti stogą, sutrūnijusias namo lentas. Svajonėse – išsitapetuoti kambario sienas, o apie linoleumą ką ir bekalbėti. Kambaryje stovi dviaukštės lovytės, čia mažieji miega po du. Mat šeima neturi čiužinukų kitoms lovytėms. Reikalingos antklodės, pagalvės, ypač trūksta batukų, kelnyčių ir kt. rūbų. O vaikų svajonės – rodos, ranka pasiekiamos – turėti kiekvienam po dviratį, bet vis pinigėlių trūksta.
Mama Sandra pasakojo, jog vaikams labiausiai patinka bananai ir kiviai, tačiau jų ant šeimos stalo būna labai labai retai…
Telšių rajono gyventojai, jei atsirastų norinčių pasekti Eigirdžių bendruomenės pavyzdžiu, padėti daugiavaikei K. ir S. Šalkauskų šeimai, skambinkite Eigirdžių bendruomenės pirmininkei A. Srėbalienei tel. 8 656 70509 arba patys aplankykite šeimą Patausalės kaime.
Eigirdžių bendruomenės pagalba daugiavaikei šeimai
Comments 3
Parašykite komentarą
Naujienos iš interneto
Video rekomendacijos:
Taip pat skaitykite:
Loading ...
Ilgokai stebint Eigirdžių bendruomenės „pagyvėjimą” peršasi viena ne itin skani išvada – bendruomenė bendruomenėje. Arba kaip seniai skaitytoje knygoje – visi gyvuliai lygūs, bet esama lygesnių. Apie bendruomenės skambias veiklas būtų galima ilgai ir konstruktyviai diskutuoti, juolab, kai pateikiamų projektų biudžetai, sąmatos, suplanuotos veiklos paprastam mirtingajam nėra pasiekiama informacija. Kaip ir galimybė naudotis Kultūros namų sale, reikia atitikti tam tikrus, turbūt tos pačios bendruomenės pseudo elito, sukurtus kriterijus. Reikia būti savu. Tokių rašinių bendruomenės gyvenime galėtų gimti ne vienas, ir net taip toli važiuoti nereikia. Pačiame Eigirdžių miestelyje esama šeimų, senų žmonių, kurių veikli bendruomenės pirmininkė net nepaklausia, ar jiems ko nereikia, ar gyvenimas jų neskriaudžia. Esama žmonių, kuriems tikrai priklausytų socialinė pagalba, kompensacijos kurui, ar bent vaistams, bet kai tau aštuoniasdešimt ir tu guli ant lovos, ar kažkam įdomu. Ne, ne su visais ir sveikintis reikia, matyt irgi reglamentas yra suskirstęs. Vargani tie Eigirdžiai, su savo mažomis karalystėmis – bendruomene, mokykla, Carito organizacija, veikiantys gal pogrindyje, o gal tiek tarpusavyje nesutariantys, kad prie vieno bendro stalo negalintys sėdėti. Socialdemokratų šūkis – „svarbiausia žmogus” čia nepasiteisina, kaip ir netvarkomos gatvės: žiemą nevalomos, dabar duobės netaisomos, svarbiausi juk žemaitiški užrašai. Juos matydamas pakeli galvą, pasijauti orus ir visai nebesvarbu, kad kuklios žiemos rytais negalėjai išvažiuoti miestelio gatve. Kad sutartys sudarytos su vietos ūkininkais buvo įgyvendintos, lėšos pasisavintos, o rezultatas – gyvename taip, kaip meldžiamės, o meldžiamės taip, kaip gyvename.
Lengviausia stebėti iš šalies ir kritikuoti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Kaip ten bebūtų, be dabartinės bendruomenės pirmininkės griežtos pozicijos, didelio ryžto ir „padėtos” sveikatos, tokie kultūros namai nestovėtų. Manau, dauguma žino, kiek reikia praeiti norint sukurti kažką gražaus bendruomenėje. Kartais ir rankos nusvyra, kai stengiesi, darai, o eigirdiškiai pasididžiuoja ateiti į vieną ar kitą renginį, kada renginiai daromi dėl jų. Gi bendruomenės pirmininkė be bendruomenės palaikymo ir jų
aktyvios pagalbos yra niekas. Kas liečia pagalbą šeimoms, tai pagalbos reikėjo ir reikia visiems ir kiekvienam, bet pagalba bent vienai šeimai, jau žingsnis į priekį, o ne atgal. O dėl duobių užtaisymo, tai čia jau seniūnijos atsakomybė, o jai kaip žinia, dažnai pritrūksta pinigų Eigirdžių duobių „lopymui”, nes kaip matyti, Degaičių gatvės išpiltos keliais sluoksniais. Kaip visada, reikia įžvelgti ir gero ir tikėtis , kad bus geriau ir geriau
Aš bendruomenės pirmininkę pažįstų labai senai ir galėčiau pasakyti apie ją daug gerų žodžių. Tai puikus ir nuoširdus žmogus, kuriam rūpi kiekvieno žmogaus bėdos ir skausmas. Duok DIEVE tokią bendruomenęs pirmininkę, kaip Adelė, kiekvienai seniūnijai. Ji savo darbą atlieka puikiai, negailėdama nei laiko nei sveikatos. Dažniausiai žmonės skleidžia paskalas, kai jie nežino, kaip kitaip paaiškinti, kodėl pas kažką viskas gavosi, o pas juos ne. Manau, kad daugybė problemų išnyktų, jei kalbėtume vieni su kitais, o ne vieni apie kitus… Sekmės Tau Adele.