Šventojo Rašto vertėjo Antano Rubšio studijos ir dėstytojo darbas Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje

Antanas Leonardas Rubšys gimė 1923 m. lapkričio 5 d. Būčių kaime (Šilalės r.). Buvo išeivijos mokslininkas: teologas, archeologas, vertėjas ir istorikas. Vienas iš žymiausių A. Rubšio darbų buvo Šventojo Rašto vertimas į lietuvių kalbą. 1990 m. vyskupas A. Baltakis, įgaliotas Lietuvos vyskupų konferencijos, pavedė jam versti Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų, graikų kalbų į lietuvių kalbą. 1998 m. Lietuvos vyskupų konferencija išleido A. Rubšio Senojo Testamento ir Č. Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą. 1995 m. prelatas buvo Lietuvos nacionalinės premijos laureatas už 1978–1995 m. Senojo Testamento vertimą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų bei knygas „Raktas į Senąjį Testamentą“ ir „Raktas į Naująjį Testamentą“.
Prelatas dvasininko kelią pradėjo 1943 m., įstodamas į Telšių kunigų seminariją. Artimiesiems sprendimas stoti į kunigų seminariją buvo labai netikėtas, nes A. Rubšys buvo pasaulietiškas, turėjo daug draugų, mėgo pasilinksminti, nors alkoholio nevartojo. Visa šeima buvo nustebinta sūnaus sprendimo, tėvai džiaugėsi, kad jis nori būti kunigu.
Apie mokslą Lietuvoje A. Rubšys pasakojo: „Žiūrint atgal į savo pasiruošimą, man davė gerą pagrindą lietuviškoji gimnazija ir Telšių kunigų seminarija. Čia buvau susipažinęs su pasauline raštija, istorija, kalbomis: lotynų, graikų, prancūzų, vokiečių, rusų.“ Jam kunigų seminarijoje teko gilintis į Šventąjį Raštą. „Šventasis Raštas mane masino, o juo besidomintys profesoriai mane domino“, – prelato žodžiai rodo natūralų smalsumą ir didelį norą domėtis Biblija. Seminarijos dėstytojas kun. dr. Antanas Kuršas pradėjo jį mokyti graikų kalbos. A. Rubšys turėjo sukaupęs daug teologinių žinių mokydamasis Lietuvoje, vėliau šias žinias dar labiau gilino. Grįžęs vasaros atostogų, jaunasis klierikas tapo vaikų traukos centru. Aplink jį nuolat vaikščiodavo vaikų būrys, nes padėdavo jiems pasiruošti Pirmajai komunijai, mokydavo poterių ir katekizmo. A. Rubšys buvo altruistiška asmenybė, kuri siekė ugdyti ir šviesti šeimos narius, kitus aplinkinius.
1944 m. rudenį, karo frontui artėjant prie Dubysos, prelato tėvas jį išvežė į Telšių kunigų seminariją tęsti mokslų. Jis emigravo į Vakarus kartu su kitais seminaristais. Elena Zivičiūtė-Dargienė pasakojo, kad 1944 m. rugsėjo gale, prieš keliantis per Nemuną, Antaną kankino abejonės. Prelatas atvertė Bibliją ir pirštu dūrė į ją, ten buvo parašyta: „Eik toliau pasirinktu keliu.“ A. Rubšys kartu su Telšių kunigų seminarijos auklėtiniais emigravo į Vokietiją. Ten laukė sunkus gyvenimas, pabėgėliai kentėjo badą ir nepriteklius. Vėliau emigravo į Romą, po to – į Ameriką, kur praleido daugiausia laiko.
A. Rubšys didžiąją savo gyvenimo dalį dėstė įvairiuose užsienio universitetuose. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo jis dažnai grįždavo į Lietuvą dėstytojauti: Vilniaus pedagoginiame universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, Kauno kunigų seminarijoje ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje. Studentai atsimena A. Rubšį kaip dėstytoją, kuris suteikė žinių, ugdė žmogaus asmenybę, mokė mylėti Dievą ir Šventąjį Raštą.
2002 m. rugpjūčio 27 d. A. Rubšys mirė Niujorke, Amerikoje. Jo palaikai parvežti į Lietuvą, palaidotas Laukuvos bažnyčios šventoriuje.
LEU IV kurso studentė Monika RUPŠYTĖ