Ame­li­jos drau­gys­tė su hor­ten­zi­jo­mis

Pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai iš­po­pu­lia­rė­jo hor­ten­zi­jos. Jo­mis puo­šia­mos ne tik vie­šo­sios erd­vės, jų dau­gė­ja ir žmo­nių kie­muo­se. Šios gė­lės vi­sus ža­vi sa­vo spal­vų įvai­ro­ve ir iš­skir­ti­niu žie­dų gro­žiu. Jos ne tik puo­šia ap­lin­ką, bet ir su­tei­kia jai ši­lu­mos bei jau­ku­mo. Hor­ten­zi­jos yra ga­na at­spa­rios ir il­gai iš­lai­ko sa­vo gro­žį, to­dėl yra pui­kus pa­si­rin­ki­mas tiek pra­de­dan­tiems, tiek pa­ty­ru­siems so­di­nin­kams.

Tryš­kiuo­se gy­ve­nan­čios Ame­li­jos Če­pu­lės na­mų kie­me – tik­ras hor­ten­zi­jų ro­jus. Tik ne­di­du­kai takeliai pa­lik­ti praeiti tarp šim­tų šių gė­lių dai­gų, krū­me­lių ir net me­džių. Tik­ra pa­lai­ma pa­si­vaikš­čio­ti tarp jų ir uos­ti jų aro­ma­tą.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Nuo vie­no ma­žo dai­ge­lio

Ame­li­ja sa­vo drau­gys­tę su hor­ten­zi­jo­mis pra­dė­jo la­bai se­niai, nuo vie­no ma­žo dai­ge­lio, įsi­gy­to Rie­ta­vo tur­guje. Ji pri­si­me­na, jog nu­si­pir­ko hortenziją vien to­dėl, kad la­bai pa­ti­ko, ir tik­rai ne­tu­rė­jo jo­kių min­čių jas au­gin­ti. O šian­dien mo­te­ris gy­ve­na ap­sup­ty­je įvai­riau­sių veis­lių, pui­kiai iš­ma­no vi­sas šių gė­lių au­gi­ni­mo ypa­ty­bes, mie­lai da­li­ja­si pa­ta­ri­mais ir kvie­čia į sa­vo kie­mą už­suk­ti vi­sus no­rin­čiuo­sius. Ne­bū­ti­nai įsi­gy­ti hor­ten­zi­jų, bet tie­siog pa­bū­ti, pa­si­vaikš­čio­ti, pa­si­džiaug­ti ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti.

Ame­li­ja at­vi­rau­ja, jog di­džiau­sia jos sva­jo­nė bū­tų įreng­ti hor­ten­zi­jų par­ką, kur at­vy­kę žmo­nės ga­lė­tų gė­rė­tis jos išau­gin­to­mis gė­lė­mis ir pail­sė­ti to­kiuo­se so­duo­se. „Bet tai pa­li­ki­me atei­čiai…“ – sa­ko gė­lių au­gin­to­ja.

Mė­gau­ja­si sa­vo veik­la

Nors dar­bo čia yra ne­ma­žai, tryš­kiš­kė vi­sus var­gus ir rū­pes­čius pa­mirš­ta tarp šių gė­lių. Ame­li­ja sa­ko net ne­skai­čiuo­jan­ti, kiek me­tų au­gi­na hor­ten­zi­jas, kiek tu­ri dai­gų ir ko­kia veis­lių įvai­ro­vė. Ji tie­siog mė­gau­ja­si tokia veik­la.

Šių gė­lių au­gi­ni­mo pa­slap­čių Ame­li­ja iš­mo­ko pa­ti – au­gin­da­ma, da­ry­da­ma klai­das ir jas tai­sy­da­ma, taip vis di­din­da­ma sa­vo gė­ly­nus, ieš­ko­da­ma nau­jų veis­lių. Pa­sak Ame­li­jos, hor­ten­zi­ja nė­ra la­bai reik­li gė­lė – svar­bu pa­lais­ty­ti, pa­tręš­ti, su mei­le au­gin­ti ir džiaug­tis jos nuo­sta­biais žie­dais.

Nė­ra die­nos, kad šei­mi­nin­kė neap­lan­ky­tų sa­vo gė­lių – dar­bo čia ne­ma­žai, bet ir pa­si­gė­rė­ti no­ri­si. Kiek­vie­nas žie­de­lis jai sa­vo­tiš­kai gra­žus, tad ne­ga­lė­tų iš­skir­ti vie­nos veis­lės.

„La­bai esu lai­min­ga, kad at­va­žiuo­ja žmo­nės ir ga­liu jiems su­teik­ti džiaugs­mą“, – tei­gė Tryš­kiuo­se, Šat­ri­jos gat­vė­je, gy­ve­nan­ti Ame­li­ja.

Mo­te­ris sa­ko šian­dien esan­ti lai­min­ga ap­sup­ty­je hor­ten­zi­jų žie­dų, tu­rin­ti my­li­mą duk­rą ir bū­rį ge­rų drau­gių, ku­rios jai di­džiu­lė at­ra­ma gy­ve­ni­me – tai ir ska­ti­na ją ju­dė­ti pir­myn.
Hor­ten­zi­jos ati­ma daug Ame­li­jos lai­ko, ta­čiau ji ne­si­skun­džia. „Gra­žuo­lės ma­no… Aš tie­siog mė­gau­juo­si, at­si­gau­nu tarp gė­lių, sku­bu, dir­bu, rū­pi­nuo­si, so­di­nu, lais­tau“, – sa­ko ji.

Ka­dan­gi hor­ten­zi­jos la­bai mėgs­ta drėg­mę, ypač kai pra­de­da for­muo­tis žie­dy­nai, bū­ti­na jas lais­ty­ti. Ki­ta bė­da – smar­kus lie­tus ir vė­jas. Ta­da Ame­li­ja vėl su­si­rū­pi­nu­si, mel­džia­si, kad jos gra­žuo­lės at­lai­ky­tų. Šio­je veik­lo­je yra nuo­sto­lių, yra ir džiaugs­mų.