2024-ieji – Vi­liui 24-eri. Gim­ta­die­nis ir Nau­­jieji me­tai kartu

Vers­da­mi nau­jų me­tų la­pą ne tik sku­ba­me dė­lio­tis atei­ties pla­nus, bet ir pa­si­džiau­gia­me nu­veik­tais dar­bais. Ypač sma­gu pri­si­min­ti ne vie­ną de­šimt­me­tį laik­raš­čio pus­la­piuo­se sau­go­mas mū­sų he­ro­jų is­to­ri­jas.

Štai 2000-ųjų pir­mą­jį „Tel­šių ŽI­NIŲ“ laik­raš­tį pa­puo­šė džiu­gi tel­šiš­kių Dai­vos ir An­ta­no Vė­la­vi­čių šei­mą ap­lan­kiu­si ži­nia – vos su­lau­kus Nau­jų­jų me­tų jau­nai šei­mai gi­mė sū­nus Vi­lius. 24-ąjį gim­ta­die­nį pa­si­ti­kus 2024-uo­sius at­šven­tęs vai­ki­nas su skai­ty­to­jais su­ti­ko pa­si­da­ly­ti sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis ir sva­jo­nė­mis.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

D. ir A. Vė­la­vi­čiams sū­nus Vi­lius gi­mė 2000-ųjų sau­sio 1-ąją, 2.15 val. Tel­šių li­go­ni­nė­je pa­sau­lį iš­vy­dęs kū­di­kis bu­vo svei­kas ir gu­vus, svė­rė 3,4 kg, jo ūgis bu­vo 51 cm. Anuo­met vai­kų li­gų gy­dy­to­ja Re­nė Gu­daus­kie­nė džiau­gė­si pui­kia nau­ja­gi­mio ir ma­mos svei­ka­ta. Pir­ma­gi­mio su­si­lau­kę tė­vai sa­kė ne­si­ti­kė­ję, kad jų sū­nus į pa­sau­lį ateis tuo­met, kai vi­si švęs Nau­juo­sius me­tus, ta­čiau ši die­na šei­mai nea­be­jo­ti­nai ta­po iš­skir­ti­nė.

Po de­vy­ne­rių me­tų Vė­la­vi­čių šei­ma su­si­lau­kė ant­ro­jo sū­naus – Ge­di­mi­no, ku­ris gi­mė ei­li­nę die­ną.

Pats Vi­lius „Tel­šių ŽI­NIOMS“ tei­gė sa­vo gi­mi­mo da­tos ne­su­reikš­mi­nan­tis ir gim­ta­die­nį tie­siog mi­nin­tis kar­tu su Nau­jai­siais me­tais.

„Tie­są pa­sa­kius, gi­mi­mo die­na man nė­ra iš­skir­ti­nė. Ho­ros­ko­pais ne­ti­kiu ir kaž­ko­kių tra­di­ci­jų švęs­da­mas ne­si­lai­kau. Ži­no­ma, ar­ti­mie­ji ir drau­gai vi­sa­da pa­svei­ki­na su gim­ta­die­niu, tai ma­lo­nu. Įp­ras­tai abi šven­tes pa­mi­ni­me kuk­liai, svar­biau­sia ge­ra nuo­tai­ka“, – kal­bė­jo vai­ki­nas.

Šiuo me­tu Vi­lius gy­ve­na Tel­šiuo­se. 2019 me­tais bai­gęs „Džiu­go“ gim­na­zi­ją jau­nuo­lis moks­lus tę­sė Klai­pė­dos lai­vų sta­ty­bos ir re­mon­to mo­kyk­lo­je, kur įgi­jo su­vi­rin­to­jo pro­fe­si­ją. Jis ku­rį lai­ką gy­ve­no Klai­pė­do­je, dir­bo pa­gal spe­cia­ly­bę, ta­čiau bė­gant lai­kui nu­spren­dė grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą.

„Per gy­ve­ni­mą bu­vo vis­ko: ir pa­ki­li­mų, ir nuo­smu­kių, bet rei­kia džiaug­tis šia gy­ve­ni­mo aki­mir­ka, nes tai, kas praė­jo, jau ne­grįš. Svar­biau­sia ša­lia tu­rė­ti kas pa­lai­ko – tai šei­ma, drau­gai. Man pa­si­se­kė ap­link sa­ve tu­rė­ti žmo­nes, ku­riems tik­rai rū­piu“, – pa­klaus­tas, kaip praė­jo 24 gy­ve­ni­mo me­tai, tei­gė pa­šne­ko­vas.

V. Vė­la­vi­čiaus kas­die­ny­bė­je svar­bią vie­tą uži­ma mu­zi­ka. Jis ne tik mėgs­ta klau­sy­tis mu­zi­kos, bet ir pa­ts ją ku­ria. Vai­ki­nas sva­jo­ja, kad vie­ną die­ną ga­lės pro­fe­sio­na­liai kur­ti mu­zi­ką ir gal­būt iš to už­si­dirb­ti. Tu­rė­ti sva­jo­nių bei jų siek­ti Vi­lius lin­ki ir vi­siems ki­tiems.

„Pra­de­dant nau­jus me­tus no­ri­si vi­siems pa­lin­kė­ti ne­pa­mirš­ti sa­vo sva­jo­nių net ir už­klu­pus sun­ku­mams. Vis­kas yra įma­no­ma ir pa­sie­kia­ma, jei tik įdė­si­me pa­kan­ka­mai pa­stan­gų ir siek­si­me sa­vo tiks­lų“, – įsi­ti­ki­nęs V. Vė­la­vi­čius.