Žemaičiai XIII amžiuje

Parašė:  2019-09-27

Janina BUCEVIČĖ
Žemaičių muziejus „Alka“

Tęsinys

Ir dar viena įdomi detalė iš 1219 m. sutarties, kuri rodo, kad moters statusas tiek žemaičių, tiek lietuvių visuomenėse buvo gana aukštas. Moteris, likusi be vyro, o gal ir tėvo, nesant ar dar negalint perimti tėvo valdų vyriškos lyties įpėdiniams, ne tik kad neprarasdavo teisių į savo valdas, bet net politiškai jas reprezentuodavo (Romano našlė, Plikienė, Morta, jos sesuo). Šiame kontekste suprantamesnis darosi ir Mindaugo siekis žūtbūt paveržti Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną ne tiek iš meilės, kiek siekiant, kad abiejų seserų iš tėvo paveldėtos valdos atitektų Mortos vaikams ir sustiprintų jaunųjų karalaičių statusą, įtraukiant šias valdas į Mindaugo valstybę.
1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšyje žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Vykinto, sumušė Kalavijuočių ordiną ir jų talkininkus. Istorikas Vacys Vaivada kelia prielaidą, kad Dausprungas galėjo talkinti savo svainiui Vykintui Saulės mūšyje, kuriame jis galbūt ir žuvo. Tai paaiškintų, kodėl istorijos šaltiniuose daugiau nebeminimas Dausprungas, o iki 1248 m. ir Vykintas, kuris, žemaičiams pradėjus aktyvią kovą prieš ordiną, netikėtai ilgam pradingsta iš politinės arenos, nes jis išvyksta pas seserį ir užsiima jos mažamečių vaikų globa. Tada suprantamas darosi faktas, kodėl 1248 m. pabaigoje Mindaugas karo žygin išsiunčia ne tik abu savo žuvusio brolio Dausprungo sūnus Tautvilą ir Gedvydą, bet ir jų dėdę Vykintą, nors apie žemaičių kariuomenę šaltiniuose neužsimenama. Kai 1249 m. prasideda atviras Dausprungaičių ir Mindaugo konfliktas, Vykintas, paremtas Tautvilo svainio Haličo-Voluinės kunigaikščio Danieliaus, 1249 m. ar 1250 m. pradžioje su dovanomis parvyksta į Žemaitiją.
Kyla klausimas, kam dovanos, jei jis ir taip beveik vienas vadovauja žemaičiams (remiantis 1219 m. Voluinės sutartimi)? Tačiau jei jis ilgesnį laiką negyveno Žemaitijoje, tada suprantama, kad, norint atnaujinti senuosius ryšius, reikėjo pasirūpinti dovanomis. O Mindaugo planas susidoroti su Dausprungaičiais vienodai lietė ir Vykintą. Tiesa, dar reikėtų pažymėti, kad žemaičių kova Tautvilo pusėje prieš Mindaugą visai nereiškė, kad dalis (vakarų) žemaičių pradėjo kovą su Lietuva ir jos kunigaikščiais. Juk Mindaugas ir Tautvilas veikė labai panašiai: paramos ieškojo Šiaurėje (Ryga, ordinas) ir siekė krikšto, o atsižvelgiant į abiejų kunigaikščių kilmę, Tautvilas žemaičiams buvo lygiavertė Mindaugui alternatyva. Tautvilo vadovaujamai kariuomenei nepavykus 1251 m. viduryje užimti Vorutos pilį, kurioje slėpėsi Mindaugas, karinę iniciatyvą perėmė Mindaugas. Tų pačių metų antrojoje pusėje jis puolė pagrindinę Vykinto valdą – Tverus (Tverų mūšis), bet jų neužėmė, Vykintas žuvo, o Mindaugas šio mūšio metu buvo sužeistas. Mindaugas susidorojo ir su Bulioniais: Vismantas, Gedvilas, Sprudeikis žuvo. Šis karas padarė didelę įtaką žemaičių kunigaikščiams, nes po jo kunigaikščiai vis rečiau minimi oficialiuose raštuose, jų vietoje iškyla didžiūnai.
Pasibaigus 1249–1251 m. vidaus karui, Mindaugui buvo visiškai aišku, kad dalis Žemaitijos jam netaps besąlygiškai pavaldi, o ir Livonijos ordinui už pagalbą reikėjo atsilyginti, todėl 1253 m. liepą karalius Mindaugas dovanojo pusę Žemaitijos – pusę Raseinių, pusę Laukuvos, pusę Betygalos, pusę Ariogalos, pusę Dainavos, visą Kuleinių žemę, visą Karšuvą, visą Nadruvą, visą Weyze (Weyse), visą Vangių žemę, kartu reikšdamas ir savo pretenzijas į šias teritorijas. Žemaičiai liko vienui vieni kovose su Vokiečių ordinais. 1254 m. Lietuvos vyskupui Kristijonui Lietuvos karalius Mindaugas užrašė žemes Žemaitijoje, bet nepajėgdamas jose surinkti dešimtinės Kristijonas tais pačiais metais perleido dešimtinę Livonijos ordinui, kuris vyskupą ir išlaikė. 1259 m. Mindaugas išdavė pakartotinį Žemaitijos, Skalvos, Nadruvos ir Šiaurės Sūduvos dovanojimo Livonijai raštą.
Prof. E. Gudavičius, apibūdindamas įvykius po žemių dovanojimo, pavadino tai vienišąja žemaičių kova su vokiečių ordinu. 1252 m. livoniečiai, siekdami neprileisti žemaičių prie jūros, Danės žiotyse pastatė Klaipėdos pilį. 1253 m. atsinaujino žemaičių kovos su Livonijos ordinu. Žemaičiai ir sambiai (sembai) puolė Klaipėdą, bet nepajėgė jos paimti. Keršydamas žemaičiams, Livonijos ordinas nusiaubė Žemaitiją, o Prūsijos kryžiuočiai pradėjo pulti Sambiją. 1254 m. sambiai vėl puolė Klaipėdos pilį. Tik 1255 m., padedamas Čekijos karaliaus Premislo II kariuomenės, Vokiečių ordinas užėmė Sambiją.

Bus daugiau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
http://tzinios.lt/prenumerata/
Telšių „Telšiai“ naują NKL sezoną pradėjo pergalėmis (0)

Krepšinio klubas „Telšiai“ naują Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) sezoną pradėjo skindamas pergales. Namuose spalio 3 d. […]

2019-08-27
SUPER FIESTA (0)
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar reikėtų išsaugoti ir prasmingai panaudoti Respublikos g. išardyto buvusio grindinio akmenis?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2019 tzinios.lt