V. Benešienė: Gėdydamiesi savo kilmės bei prigimtinės šnekos, prarasime žemaitiškumą ir tapsime tik lietuvaičiais

Parašė:  2012-11-19
Kiekvienas kraštas žymus istorinių faktų klodais, unikaliomis tradicijomis, specifine šnekta. Kasdien modernėjančiame pasaulyje ypač svarbu puoselėti kultūrinį paveldą, kuris slypi tiek tautodailėje, tiek kalboje, tiek įvairiose muzikos išraiškose. Ilgametė Luokės gyventoja, miestelio muzikos ir dailės mokyklos mokytoja, folklorinio ansamblio „Šatrija“ vadovė Vilija Benešienė žemaitiškumo dvasią aplinkiniams skleidžia per liaudišką dainą ir šokį.

– Papasakokite apie save.
– Gimiau Telšiuose, augau Luokėje. Tėvelis buvo tikras žemaitis, kilęs iš Luokės, o mama – iš Raseinių r. Betygalos krašto. Tad nesu gryna žemaitė. Galbūt todėl ir nekalbu visai žemaitiškai. Vyras Gražvydas – iš to paties Lietuvos kampelio kaip ir mano mama. Šeimoje auginame 3 dukras. Luokės vidurinėje mokykloje baigusi 8 klases, o Telšių muzikos mokykloje – 4 smuiko klases, išvykau muzikos žinių semtis į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Vėliau muzikos mokslus tęsiau Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose. Prabėgus 8-eriems metams, tapau chorvede. Besimokydama Klaipėdoje, pradėjau dalyvauti studentų folkloro kolektyve, o nuo antro kurso – dirbti dainų ir šokių ansamblyje. Vokalo dėstytojai net pykdavo, kad dainuoju liaudiškas dainas ir liaudiška maniera gadinu savo balsą. Įgijusi chorvedės išsilavinimą, grįžau dirbti į savo tėviškę – į Luokėje naujai atidarytą muzikos ir dailės mokyklą. Tačiau neatsisakiau ir uostamiestyje pradėtos veiklos – dar dvejus metus dirbau su Klaipėdos suaugusiųjų folkloro kolektyvu.
Mano karjera Luokės muzikos ir dailės mokykloje tęsiasi iki šių dienų, nuo 2000 m. vadovauju miestelio kultūros centro folkloriniam ansambliui „Šatrija“.
– Kas Jums įskiepijo žemaitiškumo jausmą? Ar tai paveldėta iš tėvų?
– Žemaitiškumą ir meilę liaudies dainai manyje įskiepijo tėvelio sesuo, ansamblio „Šatrija“ įkūrėja ir ilgametė vadovė Joana Vaigauskaitė-Misiūnienė. Mano a. a. tėvelis dainuoti mėgo, tačiau tik vienas, nes jo muzikinė klausa buvo nekokia. O mama savo muzikinius gebėjimus demonstruodavo atlikdama ne liaudies dainas.
Tėvelio mama Ona Vaigauskienė, kurią vadinome babulyte, turėjo gražų ir stiprų balsą. Atsimenu, kaip skambėdavo namai nuo jos ir tetos Joanos duetu atliekamų dainų. Taip nuo vaikystės iki šių dienų liaudies muzika yra greta manęs ir manyje.
– Ar bandote meilę žemaitiškumui skiepyti savo vaikams?
– Mūsų vyresnės dukros kalba tik žemaitiškai, net mobiliuoju telefonu žinutes rašo žemaičių tarme (kas man pačiai gana sunku). Jos, nuvykusios į kitą Lietuvos miestą, taip pat kalba tik žemaitiškai ir savo tarmės visiškai nesigėdija. Džiaugiuosi, kad visos dukros turi gerą muzikinę klausą ir mėgsta dainuoti. Tai – paveldėta.
– Ar luokiškiai domisi savo krašto istorija?
– Ruošdama medžiagą folklorinio ansamblio „Šatrija“ 40-mečiui skirtai knygutei, buvau užsiminusi, kad mūsų krašte šis ansamblis nėra labai gerbiamas ir mylimas kaip svetur. Kaip sakoma, „savam krašte pranašu nebūsi“. Tačiau Luokėje esti žmonių, besirūpinančių ir besidominčių savuoju kraštu, jo istoriniu paveldu. Tačiau tai – ne masinis reiškinys. Tas susidomėjimas, manau, labiau pasklidęs tarp vyresnių žmonių. Nors Luokės vidurinėje mokykloje bandoma mokinius įtraukti į savo krašto istorijos rinkimą ir stengiamasi jaunajai kartai įskiepyti meilę senosioms tradicijoms. Manau, kad žemaitiškumas Luokėje bus gyvas tol, kol didžioji miestelio gyventojų dalis bus kilę iš šio krašto ir dar ne vieną dešimtį metų gyvuos žemaitišką folklorą puoselėjantis folklorinis ansamblis „Šatrija“.
– Ar Luokės gyventojams artima žemaičių tarmė, ar ja kalbama?
– Luokiškiai tikrai kalba žemaitiškai, tik mūsų tarmė šiek tiek skiriasi nuo Telšių žemaitiškos šnekos. Muzikos mokykloje mes, mokytojai, su mokiniais bendraujame žemaitiškai. Taip tarpusavio santykiai atrodo šiltesni, natūralesni, o ir senosios kalbos tradicijos įgauna tęstinumą.
– Kokias žemaitiškas šventes ar renginius organizuojate?
– Pastaruoju metu, be tradicinių Užgavėnių, Luokėje nebeorganizuojami žemaitiškumą propaguojantys renginiai. Pažvelgus į netolimą praeitį, kai Luokės kultūros centro direktorės pareigas užėmė L. Kasparavičienė (šiuo metu miestelio kultūros centrui vadovauja M. Beleckienė), kasmet vadovės niciatyva buvo rengiamas tradicinis renginys „Jaunieji žemaičių talentai“, kur vaikai dainuodavo ir kalbėdavo tik žemaitiškai. Puiku, kad Varnių regioninis parkas skelbia žemaitiškos kūrybos konkursus, taip skatindamas jaunimą kurti žemaitiškai.
Aš pati, Luokėje vesdama renginį, stengiuosi kalbėti mūsų krašto gimtąja tarme. Šiuo metu su muzikos mokyklos mokinių kolektyvu ruošiamės žemaitiškos dainos konkursui Skuode, kur dainuosime aranžuotą žemaitišką dainą iš ansamblio „Šatrija“ repertuaro. Į mokinių kolektyvo atliekamų kūrinių sąrašą kaskart stengiamės įtraukti dainas, atliekamas žemaičių tarme.
– Jūs – „Šatrijos“ vadovė, papasakokite apie šį folkloro ansamblį.
– Kad 2000 m. pradėjau dirbti Luokės folklorinio ansamblio „Šatrija“ vadove, yra ne atsitiktinumas. Tai galima pavadinti kartų kaita: teta vadovavimą kolektyvui perdavė dukterėčiai. Mano darbo pradžioje teta J. Misiūnienė dar dalyvavo ansamblio gyvenime kaip vadovė, vėliau kaip dalyvė ir neretai man patardavo, kaip, ką daryti. Laikui bėgant, vadovavimas šiam kolektyvui tapo vis savarankiškesnis. Tačiau dar ir dabar ansamblio ar Luokės istorijos klausimais kreipiuosi į buvusią vadovę, kadangi ją būtų galima vadinti vaikščiojančia Luokės enciklopedija.
Iki šios dienos poilsio ant aukštojo kalnelio jau išėjo beveik visi buvę senieji ansamblio „Šatrija“ dalyviai, kurie gyvena tik mūsų prisiminimuose. Šiandien jauniausiam kolektyvo nariui yra 33 m., vyriausiam – 83 m., o ansamblį lanko 23 dalyviai iš Luokės, Viekšnalių bei Biržuvėnų. Dabartiniai kolektyvo nariai – patys nuostabiausi žmonės, nes kiekvieną savaitę nepailsdami renkasi į repeticijas kaip į darbą ir randa laiko ne tik repetuoti, bet ir vykti koncertuoti. Ansambliečiai – tikri savo krašto patriotai, be jokio atlygio puoselėjantys žemaičių folklorą, aukojantys ansambliui ne tik savo brangų laiką, bet kartais ir asmenines lėšas.
Šių metų vasario mėnesį kolektyvas „Šatrija“ minėjo 40-ąją kūrybinės veiklos sukaktį. Manau, kad šio ansamblio atliekamas folkloras yra unikalus žemaičių tautosakos palikimas, todėl turi būti vertinamas, kuo ilgiau tausojamas bei išlaikomas. Tuo mes, luokiškiai, ir esame išskirtiniai.
– Koks Jūsų vadovaujamo ansamblio dainų ir šokių repertuaras? Kaip jį sudarote?
– Folklorinio ansamblio „Šatrija“ atliekamo repertuaro didžiausioji dalis yra surinkta įkūrėjos J. Misiūnienės. Tai ji, kurį laiką padedama a. a. jos vyro Jono Misiūno, „žiguliuku“ važinėjo po Luokės apylinkes ir į juostinį, vėliau į kasetinį magnetofoną įrašinėjo liaudies pateikėjų atliekamą folklorą. Jos surinktas folkloras yra mūsų krašto tautosakos turtas, kurį šiais laikais jau sunku surasti. Dalį kūrinių atliekame iš ansamblietės Adelės Šimkienės mamos dainuoto repertuaro. Keleto dainų išmokė vyriausioji kolektyvo narė Vanda Ukaitienė. Mes – turtingi dainų, o Luokės krašte užrašytų šokių, ratelių turime tik keliolika.
– Kokiuose žemaitiškuose susiėjimuose, konkursuose, festivaliuose esate dalyvavę ir ko pasiekę?
– Kiek per 40 ansamblio gyvavimo metų būta įvairių folkloro festivalių, konkursų, net nesuskaičiuosi. Prizinių vietų kraitis taip pat nemažas.
– Ar turite kam perduoti savo sukauptą žemaitišką lobyną? Ar manote, kad jis bus ir toliau puoselėjamas?
– Negaliu prognozuoti ar burti, kas po manęs galėtų vadovauti šiam kolektyvui (jei jis dar gyvuos). Per daugiau nei 10 vadovavimo metų stengiuosi visą apie ansamblį surinktą istorinę medžiagą: nuotraukas bei vaizdo juostas, perkelti į modernesnę – skaitmeninę laikmeną. Du kartus dainas įrašinėjome įrašų studijoje. Manau, kad visa tai bus naudinga ateities kartoms, kaip maža Luokės krašto istorijos dalis. Toks, gilias tradicijas turintis, ansamblis kaip „Šatrija“ tikrai paliks gražų pėdsaką kultūrinėje krašto erdvėje.
– Ar šiandienos jaunimui yra artimos senosios tradicijos? Ar jie domisi Jūsų atliekamomis dainomis, ar noriai lankosi Jūsų šventėse, koncertuose?
– Dabar, kaip būtų gaila, ir jaunimas, ir vyresni luokiškiai vangiai domisi mūsų ansamblio veikla. Tai labai aiškiai parodė spalio pabaigoje įvykęs viešas ansamblio jubiliejinis renginys mokyklos salėje. Tądien luokiškių žiūrovų buvo vos keliolika. Jei ne svečių kolektyvai, salė būtų buvusi pustuštė. Kai stengiesi, įdedi širdies ir triūso, o nėra kam parodyti, būna labai apmaudu.
– Kaip manote, ar dar ilgai Luokėje bus jaučiama žemaitiškumo dvasia?
– Kol miestelyje kalbėsime, dainuosime sava – žemaičių – tarme, tol žemaitiškumas gyvuos. Jei pradėsime gėdytis savo kilmės šaknų ir prigimtinės šnekos, tapsime tik lietuvaičiais ir jau nebebūsime žemaičiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

  1. Moithuti parašė:

    – Loved the shots. I know broadcasting sudtios have pretty tight space, but I would have liked to see you move around or get some wide shots of the whole area just to diversify your shots.Keep up the good work!

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar patenkinti mokinių maitinimu ugdymo įstaigose?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2017 tzinios.lt