Turtinga Gadūnavo miestelio ir jo apylinkių istorija

Parašė:  2018-06-19

Vyskupo Motiejaus Valančiaus įrašas apie Gadūnavo parapiją: „Gan gera klebonije, dirwas gera ikrietus, jawaj užder, parakwėje dosni.“
Lyg varpo dužiai krenta žodžiai širdin: Duzone, Degeniai, Gadonavas, Gadūnavas. Kuršių Žemaitijos miestelis, įsikūręs tarp Buožėnų piliakalnio ir Pasruojos (Panų kalno) alkakalnio, išdidžiai skaičiuojantis jau 765 metus nuo pirmo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 1253 m. pietinio Kuršo dalybų akte tarp Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho.
Gadūnavo miestelis šiais metais mini ir kitą jubiliejų – 280 metų, kai Degenius ir Sedą Adelhunda Gadonienė 1638 m. nupirko savo sūnui Vilhelmui Gadonui. Sakysite: „O kam rūpi, ką šie dvarininkai pirko ar pardavė?” Ir būtumėte visiškai teisūs, bet ne šiuo atveju. Gadonų ( Gaden von Ceenfeld – J.B.) giminė XVI a antroje pusėje Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei prisijungus dalį Livonijos, atsikraustė į Žemaitiją, o Sedos ir Degenių apylinkės tapo jų tėviške.
1783 m., t.y. prieš 235 m., Jurgis ir Eleonora Gadonai, matydami, kad Degenių apylinkės žmonėms ypač rudenį ir pavasarį sunku klampoti į bažnytėlę Sedoje, skyrė lėšų medinei Degenių koplyčiai, dedikuotai Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, statyti.
O prieš 230 m. koplyčiai buvo suteiktas Sedos filijos statusas, Degeniai, pagerbiant fundatorius, vis dažniau pradėti vadinti Gadūnavu.
Šias teritorijas Gadonų giminė valdė iki 1831 m. sukilimo. Gadonai atsikraustę į Žemaitiją, įsijungė į krašto politinį ir kultūrinį gyvenimą. Voldemaras Gadonas 1617 m. dalyvavo kautynėse ties Možaisku, 1618 m. ties Maskva, o 1625 m. tapo Tirkšlių seniūnu, 1632 m. kaip Livonijos atstovas dalyvavo Varšuvos konfederacijoje. Mirė Voldemaras Gadonas 1635 m., buvo palaidotas Griežės bažnyčioje (Latvija), o 1968 m. antkapinė plokštė iš ten pervežta ir eksponuojama Rundalės rūmų muziejuje.
Vladmiras Dionizas Gadonas, vienas iš iškiliausių Gadonų šeimos atstovų, mokėsi Kražių gimnazijoje, Vilniaus universitete, kur klestėjo Apšvietos idėjos. Todėl jo biografijoje kaip didžiausia pilietinė ir patriotiškai nusiteikusio žmogaus vertybė akcentuojama pareiga būti naudingam savo kraštui ir visuomenei. Vos aštuoniolikos sulaukęs Vladimiras, 1794 m. dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, siekusiame išgelbėti Abiejų Tautų Respublikos likučius. Vladimiras Gadonas buvo ir poetas, publicistas, istorikas, 1818 m. paskelbęs nedidelę poemą „Kmiotek w poddaństwie zestarzały” (Baudžiauninkų pasenęs tarnas), o 1827 m. Palangoje užrašinėjo vietos padavimus. Būdamas Telšių apskrities bajorų maršalka, prasidėjus 1831 m. sukilimui, jis buvo išrinktas sukilėlių suformuotos laikinosios vyriausybės pirmininku ir karo vadu. Caro valdžia, sukilimui pralaimėjus, iš jo atėmė visas turėtas valdas ir jose apgyvendino žydus, o Gadonų dvarui prie Gadūnavo pamažu prigijo Žydvario pavadinimas. Kad išvengtų tremties į Sibirą, Vladimiras pasitraukė į Prancūziją, kur 1839 m. išleido veikalą „Statystyka Księstwa Žmudzkiego“ (Žemaitijos kunigaikštystės statistika), kuriuo atsiskleidė kaip karštas Žemaitijos patriotas. Štai kaip jis aprašo Rusijos caro valdžios sprendimą 1825 m. Palangą prijungti prie Kuršo gubernijos Latvijoje: ‚Negana to, pavydėjo mūsų tėvynės priešai nuo amžių prie Palangos ir prie Šventosios upės (Heilige Aa) turimo nedidelio jūros pakrantės ruoželio, kurį per karus su kryžiaus ir kalavijo riteriais, rengusiais žygius į Žemaičių žemę iš dviejų pusių – iš Prūsijos ir iš Kuršo bei Livonijos, tik stebėtinu gyventojų narsumu pavyko išlaikyti. Taigi šitas Baltijos pajūris, išsaugotas žemaičių krauju, vienu plunksnos brūkštelėjimu, įsakais paskutinėmis caro Aleksandro valdymo dienomis buvo prijungtas prie Kuršo, o įžengus į sostą Nikolajui, galutiniu įsaku visam laikui prie Kuršo prijungtas su Palangos miestu ir visa parapija, su Darbėnų ir Laukžemės parapijų dalimis. O sausuma nubrėžta siena atitraukta beveik lygiagrečiai su Baltijos jūros krantu“. Vladimiras Gadonas paliko daug neišspausdintų rankraščių. Mirė 1842 m. rugpjūčio 9 d. Nancy mieste Prancūzijoje, ten ir palaidotas.
Mykolas Gadonas (1807–1855) mokėsi Telšių tėvų bernardinų mokykloje. 1838–1839 m. jis buvo išrinktas Telšių apskrities bajorų vadu ir teisėju. Mykolas ilgą laiką rinko medžiagą apie Žemaitijos praeitį ir ją skelbė įvairiuose leidiniuose, dažniausiai po jais pasirašydamas M. G., o lenkų kalba išleido knygą „Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowénskiej“ („Telšių pavieto aprašymas“).
Kiti Gadonai po sukilimų XIX a išlaikė tik menkus dvarelius, turėtus apie Sedą: Rupeikius, Užežerę. Tačiau miestelio pavadinimas visiems laikams įamžino šviesų Gadonų iš Cejenfeldo atminimą Žemaičių žemėje.
1816 m. Gadūnavo dvarininkas Tadas Navickis padavė prašymą iškiliam Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui, tuo metu vizitavusiam Degenių filiją, prašydamas suteikti jai parapijos teises, pažymėdamas, kad tai padės dvasiniam parapijiečių ugdymui, nes aplinkinės parapijinės bažnyčios yra toli ir pažadėjo parapijai skirti du valakus žemės. Tado Navickio prašymą parėmė dar penki parapijiečiai. Ištyręs prašymų pagrįstumą, vyskupas 1817 m. gruodžio 29 d. Degenių-Gadūnavo filijai suteikė parapijines teises. Nuo tada Gadūnavo vardas galutinai ir išstūmė Degenių pavadinimą. Pirmuoju klebonu tapo kun. Jurgis Digovičius. Vyskupas Motiejus Valančius apie Gadūnavo parapiją paliko tokį įrašą: „Gan gera klebonije, dirwas gera ikrietus, jawaj užder, parakwėje dosni“.
1853 m. Gadūnave buvo atidaryta parapijinė mokykla, deja, po 1863–1864 m. sukilimo – uždaryta. Tačiau gadūnaviškiai nepasidavė, mokė vaikus slapta lietuviškai skaityti ir rašyti, aktyviai dalyvavo gabenant ir platinant slaptąją lietuvišką spaudą, tuo ypač pasižymėjo knygnešiai Viktoras Norkus ir Jonas Čaplinskas. Kun. Jurgio Rupkos iniciatyva buvo įsteigta Blaivybės brolija, parapijiečiai skatinti giedoti lietuviškai.
Kan. Bonifacas Vismontas, išklebonavęs Gadūnave daugiau kaip 40 metų, išvykdamas 1886 m. iš parapijos, paliko 7 tūkst. rublių naujai bažnyčiai miestelyje statyti, pažymėdamas, kad „čia juos uždirbau, čia ir palieku“. Tačiau bažnyčios statyba – atsakingas darbas, todėl tik 1898 m. vyskupo Mečislovo Paliulionio atkeltas kun. Baltramiejus Baltrėnas ryžosi pradėti naujos šventovės statybos darbus. Per pirmuosius metus jis su parapijiečiais suruošė statybines medžiagas, o kitų – 1901 m. ankstyvą pavasarį – klebonijos daržinėje įrengė patalpą pamaldoms laikyti ir, nugriovęs senąją bažnyčią, pradėjo statyti naują, raudonų plytų istorizmo (neogotikinio) stiliaus šventovę. Bažnyčia buvo pastatyta nuostabiai greitai – per vieną vasarą. Lapkričio 11 d. jau naujoje bažnyčioje buvo švenčiami šv. Martyno atlaidai. Bažnyčią mūrijo 7 latviai mūrininkai, o visus pagalbinius darbus dirbo patys parapijiečiai. 1902 m. buvo įrengtas bažnyčios vidus, pastatyti tris meniški ąžuoliniai altoriai, sakykla, iš Rygos atvežti vargonai. Didysis Švč. Jėzaus Širdies altorius yra išskirtinis – įrengtas po dideliu ąžuoliniu baldakimu. 1904 m. Sankt Peterburge leistas „Lietuvių laikraštis“, pažymėdamas gadūnaviškių pilietinį susipratimą, taip rašė apie Gadūnavo bažnyčios statybą: „… tą visą medžiagą sutraukė ir tas plytas sudėjo ne valia pono – didžiūno, bet noras ir pasišventimas daugelio tūkstančių prasčiokėlių – vargdienių, kurie tą darbą atliko patys, niekieno nevaromi ir nemygiami“.
1909 m.Gadūnave buvo įsteigta pradžios mokykla. Tarpukariu miestelyje veikė pradinė mokykla, grietinės nugriebimo punktas, vėjo malūnas, kelios amatininkų dirbtuvės, parduotuvės.
Po Antrojo pasaulinio karo sovietams reokupavus Lietuvą, prasidėjo neramūs laikai: daug žmonių buvo ištremta į Sibirą, barbariškai griaunami nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu statyti paminklai ir kryžiai. Gadūnavo apylinkių žmonės aktyviai dalyvavo partizaninėse kovose, 1945–1953 m. veikė Žemaičių apygardos, Šatrijos rinktinės, Telšių būrio partizanai, vadovaujami Juozo Akavicko – Stalino, Konstantino Galdiko – Dūdos, Stepono Paulausko – Bitės.
1950 m. buvo įkurta Gadūnavo apylinkė, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, – seniūnija. Seniūnijos plotas – 13888 ha, joje 29 kaimai, yra trys seniūnaitijos: Buožėnų, Džiuginėnų, Gedrimų. Daugiausiai gyventojų gyvena Buožėnų, Gedrimų, Kalnėnų, Gadūnavo, Džiuginėnų gyvenvietėse. O įdomiausia tai, kad seniūnijoje gyvena apylygiai vyrų ir moterų!
Gadūnavas ir jo apylinkės – šviesių ūkininkų kraštas, garsus ir savo žmonėmis. Padurbinio dvarelyje prieš 190 metų gimė ir gyveno Karolina Praniauskaitė – pirmoji moteris poetė, rašiusi eiles ne tik lenkiškai, bet lietuviškai, paskatinusi lietuviškai rašyti ir poetą Antaną Baranauską. Brėvikių dvarelyje gyveno Vasario 16-osios akto signataras Stanislovas Narutavičius ir jo brolis Gabrielius Narutavičius, 1922 m. išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu. Džiuginėnų dvarelyje 1864–1866 m. gyveno rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, pasirašinėjusi Žemaitės slapyvardžiu, tarpukariu Džiuginėnų dvarelyje gyveno dailininkas, fotografas, Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis, o Siraičiuose – dailininkas Leopoldas Andrijauskas. Kalnėnų kaime gimė ir augo poetas Pranas Genys, pirmasis Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius, sovietų kalintas Macikų lageryje Šilutės r.) ir ten miręs. Patausalės kaime gimė kun. Konstantinas Daukantas, kuris kunigaudamas Šiauliuose 1941 m. gelbėjo nacių persekiojamus ir žudomus žydus. Už tai pats buvo suimtas ir kalinamas Kaune, o paskui Aušvico (Lenkija) koncentracijos stovykloje, kur jis ir žuvo. Pamarkijos kaime gimė prozininkas Leonas Zaleckis. Iš Patausalės kaimo yra kilusi žurnalistė, žemaičių kultūros puoselėtoja Janina Zvonkuvienė, iš Gadūnavo – žurnalistė Laima Lavastė, meile savo kraštui dega seniūnė Inesa Kęsminienė su savo talkininkais.
2014 m. LR Prezidentė patvirtino Gadūnavo miestelio herbą. Mėlyname herbo fone – baltas varpas ir dvi liepsnelės, primenančios senąjį Degenių pavadinimą, o varpas – ryšio tarp dangaus ir žemės simbolis, kviečiantis maldai, primenantis būtinybę paklusti Dievo įsakymams. Varpas dėl savo formos dažnai lyginamas su skliautu. Varpo skambesys dažnai įspėdavo žmones apie besiartinančius pavojus, pranešdavo geras žinias, o mėlynas herbo fonas primena Gadonų heraldinį simbolį, pabrėžia dieviškumą ir tyrumą.
Graži, ežerais ir upeliais turtinga Gadūnavo seniūnijos gamta: seniūnijos pakraščius skalauja Germanto, Tausalo, Ilgio, Plinkšių ežerai, tyvuliuoja Kurmio, Gudono, Luknio, Šeškio, Durbino, Gelžio ežeriukai, teka Markijos, Juodės, Sruojos, Gervalės ir Subedžio upeliai, jaukios kaimo turizmo sodybos.
Istorikė Janina BUCEVIČĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
http://tzinios.lt/prenumerata/
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Kur pietaujate?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2018 tzinios.lt