Žemaitija – istoriškai susiklostęs Lietuvos etninis ir kultūrinis regionas, išsaugojęs ilgą istorinę atmintį, vertybes, savastį. Žemaitijos istorijos klodus paprašėme atskleisti Žemaitės gimnazijos mokytojos metodininkės Vilijos Vaičiulienės.
– Ką galime ir turime laikyti mūsų krašto pradžios pradžia?
– Žemaičių genties ir jų kalbos susidarymas buvo ilgas ir sudėtingas procesas.
X tūkst. prieš Kr., prasidėjus Aleriodo šiltmečiui, įsikūrė pirmieji nuolatiniai gyventojai – elnių medžiotojai – Žemaičių aukštumoje (radinių iš šio laikotarpio randama Kontaučių–Platelių–Alsėdžių pažemėjime). III tūkst. pr. Kr. pradėjo veržtis indoeuropiečiai. Jiems besiveržiant šiaurės kryptimi, buvo pasiekta ir Žemaičių aukštuma (virvelininkų gyvenvietė aptikta Šarnelėje, Plungės rajone). Indoeuropiečiams susimaišius su vietos gyventojais (Vakarų Lietuvoje tai buvo Narvos kultūros žmonės) III tūkst. pr. Kr. antrojoje pusėje (tyrinėjimai prie Biržulio ežero), anot tyrinėtojų R. Rimantienės, A. Butrimo, G. Česnio, laikoma ankstyviausios Vakarų baltų kultūros susiformavimu. Apie 1700 m. pr. Kr. Žemaitijos aukštumos žmones (radiniai Patilčio–Virvytės ir Rešketos santakoje) pasiekia žalvaris. Nuo III a. pab., prasidėjus tautų kraustymuisi visoje Europoje, dalis pajūrio gyventojų persikėlė į Žemaitijos aukštumas. Šiauriniai mūsų kaimynai žiemgaliai, gyvenę Kuršėnų, Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio apylinkėse, dažnai užklysdavo į žemaičių gyvenamąsias teritorijas, nereti svečiai buvo ir kuršiai, gyvenę nuo Klaipėdos apylinkių pietuose iki Ventos žiočių šiaurėje. Didžiajam tautų kraustymuisi nuslūgus, V a. susiformavo žemaičių genčių sąjunga.
Žemaičių kultūrinė sritis nuo V a. užėmė centrinę Žemaitijos dalį nuo Mažeikių, Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apylinkių ir Jūros upės vakaruose, Šušvės aukštupio bei Dubysos rytuose ir Tauragės, Ariogalos apylinkių pietuose; šiaurės žemaičiai nesiekė Mūšos aukštupio.
Taigi dabartinė Žemaitija – įvairių genčių kultūrinis palikimas.
Žemaičių vardas rašytiniuose šaltiniuose pasirodė tik 1219 metais. Žemaičiai vadinami Sameiten, Samaythen ir kitais vardais.
– Istorijos šaltiniai byloja apie Raseinius kaip Žemaitijos sostinę. Kada šį statusą ir kaip įgijo Telšiai?
– 1791 m. spalio 2 d. Konstitucija paskelbė, kad Žemaičių kunigaikštystė dalijama į 3 apskritis (pavietus) – Raseinių, Telšių ir Šiaulių. Nuo tada Telšiuose turėjo rinktis bajorų seimeliai iš buvusių mažųjų Žemaitijos pavietų: Gondingos, Medingėnų, Patumšalių, Pavandenės, Platelių, Šauduvos, Telšių, Tverų, Viešvėnų ir Žarėnų. Taigi Telšiai tapo svarbiu administraciniu centru, Žemaitijos bajorų savivaldos padaliniu. Į bernardinų bažnyčią turėjo rinktis naujosios apskrities bajorų seimeliai, tvarkę vietos savivaldos reikalus ir rinkę atstovus į Seimą. Telšių teisme dirbo 68 pareigūnai.
Miestas gavo savivaldos teises, privilegiją ir herbą – visus laisvo miesto atributus, o kartu ir pareigas. Telšiai tapo vienu iš trijų svarbiausių Žemaitijos administracinių centrų. Mokyklos atsiradimas, mūrinio vienuolyno ir bažnyčios statybos pabaiga lėmė, kad miestas XVIII a. pabaigoje tapo bene svarbiausiu Žemaitijos kultūros bei švietimo centru ir galėjo pretenduoti tapti Žemaičių sostine, bet trečiasis ATR padalijimas 1795 m. įvykius nukėlė ilgam…
Nepriklausomybės laikais Telšiai išaugo į žymiausią Žemaičių švietimo ir kultūros centrą. 1926 m. įkurta Telšių vyskupija, o Telšiai tapo jos sostine. Jos teritoriją sudarė buvusios Žemaičių vyskupijos dalis – Žemaičių kraštas. 1927 m. Telšiuose įkurta kunigų seminarija, 1929 m. Telšiuose pastatyti vyskupų rūmai, 1935 m. Telšiai įteisinti kaip pirmaeilis Lietuvos miestas. Jie tapo apskrities administraciniu centru.
– Kaip laiko tėkmėje kito Žemaitijos teritorija?
– Dėl įvairių istorinių peripetijų (vikingų epochos pabaiga, Baltijos jūros prekybą perėmę vokiečių miestai, kalavijuočių ir kryžiuočių invazija, sutrukdžiusi kuršių valstybingumui įtvirtinti) XIII–XV a. I pusėje smarkiai padidėjo žemaičių gyvenamasis plotas. Palangos pajūrį, dabartines Skuodo, Telšių, Mažeikių rajonų žemes, kuriose dar XIII a. gyveno kuršiai, žemaičiai užkariavo XIII a. pabaigoje–XIV a. pradžioje. XIV a. žemaičiai kėlėsi į aukštaičių, skalvių, prūsų ir net jotvingių žemes (tai paliudija rasti žemaičių papuošalai, paprotys dėti į kapą puodus, daug vietovardžių su šaknimi žemait-). XVI–XVII a. žemaičiai pradėjo apgyvendinti ir kuršių teritoriją. Migrantų srovės iš Žemaitijos skverbėsi palei didžiąsias upes – Nemuną, Nerį, Šventąją. Taigi XV–XVI a. Žemaičių žemė driekėsi nuo Palangos iki Nevėžio, šiaurėje siekė dabartinę Lietuvos ir Latvijos sieną, o pietuose gerokai perėjo Nemuną, užgriebdama gerą žemės ruožą su Virbaliu. Ilgainiui susidarė Didžioji Žemaitija.
– Kokias įvardytumėte svarbiausias Žemaitijos istorines asmenybes. Kuo jos svarbios mūsų kraštui?
– Vienas iškiliausių Žemaitijos kunigaikščių – Vykintas. Jis paminimas pačiame pirmajame mums žinomame rašytiniame šaltinyje, kuriame kalbama ne tik apie Lietuvos, bet ir apie Žemaitijos tuo metu žymiausius kunigaikščius. Tai – 1219 m. Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikščių sutartis su Haličo-Voluinės kunigaikštyste. P. Dausburgiečio kronikoje Vykintas vadinamas lietuvių karaliumi, buvo garsus karo vadas. Jis 1236 m., istorikų tvirtinimu, vadovavo pergalę Saulės (Šiaulių) mūšyje šventusiai kariuomenei.
Jonas Karolis Chodkevičius. Būdamas Žemaičių seniūnu, 1602 m. Kretingoje pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir pasikvietė vienuolius bernardinus (pranciškonus observantus), kuriems 1605–1617 m. pastatė naują mūrinę bažnyčią ir pirmąjį Žemaitijoje vienuolyną. 1609 m. Kretingos valdoje jis įkūrė miestą, kurį pavadino Karolštatu. Tėvo įsteigtame Johanesbergo (Skuodo) mieste 1614 metais pastatė mokyklą, o Kražiuose įsteigė jėzuitų kolegiją, kuri turėjo tapti Žemaičių seniūnijos švietimo ir kultūros židiniu. Ypač išgarsėjo mūšyje su švedais. J. K. Chodkevičius, turėdamas žymiai mažiau karių, 1605 m. rugsėjo 27 d. ties Kircholmu (dabar – Salaspils, Latvija) sutriuškino vieną galingiausių to meto Europoje švedų karaliaus Karolio IX kariuomenę.
Ši pergalė išgarsino J. K. Chodkevičiaus vardą Europoje ir už jos ribų. Jį sveikino Romos popiežius Povilas V, Šv. Romos imperijos imperatorius Rudolfas, Anglijos karalius Jokūbas, turkų sultonas Achmedas I, persų šachas Abbas I Didysis. Flandrijoje buvo audžiami šilkiniai gobelenai, vaizduojantys Kircholmo mūšį. Lietuvoje apie J. K. Chodkevičių buvo kuriamos dainos, kurios ypač populiarios buvo tarp jo karių. Apie pergalę poetai kūrė eiles ir poemas, dailininkai tapė paveikslus. Laimėjimo įkvėptas Laurencijus Bojeris lotynų kalba parašė poemą „Karolių mūšis“, kurią 1606 metais išspausdino Vilniaus akademijos spaustuvė.
„Dirbo ne sau, bet Lietuvos gerovei“ (A. Merkelis) – tai žodžiai, skirti Motiejui Valančiui – Žemaičių vyskupui (1849–1875 m.), švietėjui, rašytojui, lietuvių literatūros prozos pradininkui, blaivybės sąjūdžio organizatoriui. Valančius matė, kad atsispirti prieš rusinimą lietuviai gali tik gindami katalikų tikybą, brangindami savo kalbą, palaikydami gražius liaudies papročius, mokydamiesi ir skaitydami lietuviškas knygas. Jis ėjo savo pirmtako vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio, išvertusio lietuviškai Naująjį Testamentą, ir lietuviškai rašiusių D. Poškos, B. Butkevičiaus, S. Stanevičiaus, S. Daukanto ir kitų pėdomis. Būdamas Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi, auklėjo lietuviška dvasia klierikus, viešai rodydamasis, kad rašo lietuviškai. Jau pats „Žemaičių vyskupystės“ rašymas žemaičių kalba buvo drąsus žygis. Tapęs vyskupu, ypač stropiai Valančius ėmė plėsti parapinių mokyklų tinklą. 1858 m. vyskupas žodžiais ir laiškais uoliai kvietė lietuvius prie blaivybės. Praėjus porai metų, šis darbas davė gausių vaisių. Visa Žemaičių vyskupija tapo tarsi viena didelė blaivybės draugija. Pakilo žmonių materialinė gerovė. Bet ypač išryškėjo Valančiaus sumanumas rusams 1865 m. uždraudus spausdinti lotyniškomis raidėmis lietuviškas knygas. Staiga (1867–1868 m.), iš Prūsų atneštos, visoje Lietuvoje pasipylė brošiūros. Jose buvo aiškiai nurodoma, kaip laikytis lietuviams persekiojimo metu, kad reikia naikinti rusiškomis raidėmis išleistas knygas ir skaityti lietuviškas. Tuo būdu prasidėjo knygnešių laikmetis, kuris truko 40 metų. Valančius buvo jo pradininkas. Jis pirmas parodė kelią į Prūsus.
Šios asmenybės garsino ir leido išlikti Žemaitijai, jų nuveikti darbai ir dabar įkvepia tauriems darbams žemaičius.
– Paminėkite svarbiausius Žemaitijos istorinius momentus.
– Išskirčiau keletą laikotarpių, per kuriuos Žemaitija darė įtaką visos Lietuvos politinei raidai. Tai:
1) Žemaičių žemių konfederacijos susikūrimas;
2) Žemaičių kunigaikštystė ir seniūnija LDK ir ATR sudėtyje;
3) Žemaitija carinės Rusijos sudėtyje, kai Žemaičių lietuviškasis sąjūdis pažadino tautą: ragino domėtis savo istorija ir kalba;
4) Žemaitija tarpukariu – tapusi Žemaičių vyskupystės centru;
5) Žemaitija atkūrus nepriklausomybę – Žemaičių kultūros draugija ėmė kelti Žemaitijos gyventojų kultūrą, istorinę savimonę, stiprinti nepriklausomą Lietuvos valstybę, rūpintis Žemaitijos simbolikos atkūrimu, krašto istorijos tyrinėjimais, etnografija, literatūra, spauda, Žemaitijos šviesuolių atminimo įamžinimu.
– Ar mokiniai domisi Žemaitijos istorija? Ar jiems ji svarbi?
– Nemažai mokinių moka žemaičių kalbą, tačiau žemaičių istorija nelabai domisi, gal įtakos turi Lietuvos švietimo strategija, kai dėmesys skiriamas tautų istorijai, Europos Sąjungos politiniam kontekstui nagrinėti, o regioninei istorijai skiriamas nebent mėgėjiškas mokytojų darbas. Dėstyti Žemaitijos istoriją yra galimybė tik kaip pasirenkamą dalyką. Bet nėra viskas taip blogai. Klasių vadovai su vaikais keliauja po Žemaitiją, lanko piliakalnius, dalyvauja kraštotyrinėje veikloje. Mokiniai, lankantys ar lankę „Čiučiuruko“ folklorinį ansamblį, yra puikūs mūsų regiono kultūros ambasadoriai, gebantys ir kitus klasės draugus įtraukti į žemaičių kultūros puoselėjimą.
Mokyklose pastebima tendencija, kad dauguma mergaičių nemoka žemaičių kalbos. Pasiteiravus, iš kur kilę jų tėvai, atsako, jog iš Žemaitijos, bet skatina jau namuose savo vaikus kalbėti bendrine lietuvių kalba, nes esą žemaičių kalba – negraži, grubi… Čia jau mentaliteto, elementarių žinių trūkumo spragos. Sveikintinas žiniasklaidos indėlis puoselėjant žemaičių kalbą, gal vertėtų ir apie garsius žemaičius parašyti ar aprašyti kitų šalių istorines vingrybes, kad neatrodytume tik vieni kaži kokios puikybės pilni.
Man pačiai šią vasarą teko keliauti po Didžiąją Britaniją. Lankant Velsą, atrodė, jog atsidūrėme visai kitoje valstybėje – visur plevėsavo Velso vėliavos, girdėjome velsiečių šneką, bet paklausti visi gyventojai, kaip susitarę, tvirtino, kad yra Anglijos piliečiai. Taigi Anglijos kultūrinė įvairovė man atrodė netgi skatinama.
Mano pasamprotavimai gal ne visiems bus priimtini, gal kas įžvelgs ir istorinių neatitikimų, todėl kviečiu prie diskusijos prisidėti ir garbius istorikus, kilusius iš Žemaitijos. Atsakydama į klausimus, rėmiausi literatūra ir internetiniais puslapiais:
1. Adomas Butrimas „Telšių kraštas“. V.: Vilniaus akademijos leidykla, 2005.
2. Adomas Butrimas, Vacys Vaivada, Egidijus Aleksandravičius ir kt. „Žemaitijos istorija“. V.:Regnum fondas, 1997.
3. Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva“, IV tomas. K.: LEL, 1991.
4. Vacys Vaivada ir kiti autoriai „Telšiai“. V.: MEL, 1994.
5. „ Žemaičių žemė“, 2001 m. Nr. 1.
6. www.kretingos pranciškonai.lt.
7. www.biografas.lt.