Tryškių Lazdynų Pelėdos gimnazijoje – apie žydus šalia mūsų

Spalio 23 dieną ne vienam Telšių rajono Tryškių Lazdynų Pelėdos gimnazijos moksleiviui, miestelio gyventojui buvo proga atsigręžti į praeitį – vyko baigiamasis „Žydai šalia mūsų“ renginys.

Rita MASIULIENĖ 

„Telšių ŽINIOS“

Šiek tiek medžiagos apie kelių šimtmečių žydų gyvenimą miestelyje yra sukaupta gimnazijos muziejuje. Rugsėjo 23iąją – Holokausto Lietuvoje atminimo dieną – ne viena klasė lankėsi žudynių vietoje, veikė meninė instaliacija. Dar yra galima užrašyti senesniųjų tryškiškių atsiminimų, nors tokių žmonių, kurie patys prisimintų miestelio žydų gyvenimo detales, vis mažėja, o atmintis ne visada išlaiko esminius dalykus.

Man, šio renginio sumanytojai, pavyko užmegzti ryšius su Bella Shirin – Tryškių prekeivio Belkės Šifrico palikuone, dabar gyvenančia Izraelyje. Džiaugiuosi, kad pasinaudojome viešnios plačiais kultūriniais kontaktais, tad renginyje dalyvavo Richardas Schofieldas, anglų fotografas, dabar gyvenantis Lietuvoje, dalyvaujantis įvairiuose projektuose, šiuo metu dirbantis Tarptautiniame litvakų fotografijos centre ir prikeliantis senas nuotraukas naujam gyvenimui. Eilių paskaitė Kauno kamerinio teatro aktorė Edita Niciūtė.

Ypatingą nuotaiką sukūrė fotografo iš Klaipėdos Antano Stanevičiaus paroda „Šalom, Izraeli!“ Tiesiog buvo galimybė pakeliauti po įdomiausias Izraelio vietas, kur susitinka tūkstantmetė praeitis ir ši diena.

Gimnazistai skaitė trumpus pranešimus apie miestelio žydų gyvenimą tarpukaryje ir 1941 metų tragediją (pasiruošti padėjo istorijos mokytoja Nijolė Pocevičienė). Mokytojos Irenos Baranauskienės paruošta kompozicija pagal Anos Frank dienoraščio ištraukas bei Antano Mackaus eiles suteikė universalumo: holokaustas palietė visą Europą.

Labiausiai jaudinanti renginio dalis – Bellos Shirin prisiminimai, komentarai. Kalbėjo apie savo tėvą ir motiną, atkentėjusius geto ir koncentracijos stovyklos vargus, apie savo plačios giminės nostalgiją protėvių žemei – Tryškiams, apie pažadą lankytis.

Seniūno Jono Buivydo lydima viešnia lankėsi Tryškių žydų žudynių vietoje, senosiose kapinėse. Matė ir problemas: miestelyje trūksta nuorodų, reikia atkurti atminimo lentą žudynių vietoje, restauruoti kapinių vartus.

Renginio dalyvių atmintyje pasiliko ir dalykinė informacija, ir emocinis užtaisas, perduotas iš širdies į širdį: tai, kas įvyko, neturi pasikartoti, o užmegzti ryšiai turi plėtotis.