Tel­šiš­kė Giedrė – „Mi­si­jo­je Si­bi­ras“

Parašė:  2018-08-17

Šie­met pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras 2018“ da­ly­viai vy­ko į Ka­zachs­ta­no Res­pub­li­ką, kur tvar­kė is­to­ri­nes vie­tas Ka­ra­gan­dos, Bal­cha­šo bei Džez­kaz­ga­no apy­lin­kė­se. Tarp da­ly­vių bu­vo ir vie­na tel­šiš­kė – bu­vu­si Že­mai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­nė Gied­rė Lin­gy­tė.
„Man di­de­lė gar­bė da­ly­vau­ti „Mi­si­jos Si­bi­ras“ veik­lo­je. Ši pa­tir­tis yra kar­tu ir pi­lie­tiš­ka, ir as­me­ni­nė. Aš dar stip­riau my­liu sa­vo ša­lį, ge­riau su­pran­tu mū­sų tau­ti­nes ver­ty­bes. Aš ger­biu žmo­nes, ku­riems kaž­kas rū­pi, ku­rie nė­ra abe­jin­gi, ku­rie ne­pa­si­duo­da. Aš la­bai my­liu sa­vo ko­man­dą ir tai, ką mes da­ro­me. Tu­riu ko pa­si­mo­ky­ti net iš ge­ro­kai jau­nes­nių ko­man­dos na­rių. Man as­me­niš­kai dar kar­tą pa­si­tvir­ti­no tai­syk­lė, kad ne ma­lo­nu­muo­se ir kom­for­te mes au­gam, ne per tai atei­na tik­ri at­ra­di­mai“, – kal­bė­jo „Mi­si­jos Si­bi­ras“ da­ly­vė.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
– Pri­min­ki­te, kaip esa­te su­si­ju­si su Tel­šiais? Ka­da iš­vy­ko­te iš Tel­šių ir koks bu­vo to­li­mes­nis Jū­sų ke­lias?
– Tel­šiuo­se aš užau­gau. Bai­giau Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­ją. Bu­vau ak­ty­vus ir gan užim­tas vai­kas. Ne­ma­žą da­lį ma­no lai­ko užė­mė mu­zi­ka: Tel­šių mu­zi­kos mo­kyk­lo­je mo­kiau­si gro­ti for­te­pi­jo­nu, dai­na­vau cho­re bei vai­kų „po­pcho­re“.
Ba­ka­lau­ro stu­di­jų me­tu iš­vy­kau gy­ven­ti į Klai­pė­dą, ku­ri man taip pat la­bai ar­ti­ma – iš ten ki­lu­si ma­no ma­ma ir iki šiol gy­ve­na se­ne­lis. Mo­kiau­si eko­no­mi­ką, dir­bau ban­ke.
Vė­liau ke­lias pa­su­ko į iš­sva­jo­tą Vil­nių. Mar­ke­tin­go ir pre­ky­bos ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jos da­vė pa­grin­dą to­li­mes­nei pro­fe­si­nei veik­lai. Bū­tent šio­je sri­ty­je dir­bu pa­sta­ruo­sius 9 me­tus. Tel­šiai – ma­no na­mai, vi­sa­da bu­vo ir bus. Vi­sa­da pa­brė­žiu, kad esu že­mai­tė, ir apie Tel­šius pa­sa­ko­ju su pa­si­di­džia­vi­mu, vi­sus kvie­čiu čia ap­si­lan­ky­ti. O Vil­nius – ma­no ant­ri na­mai, sva­jo­nių mies­tas, ku­ris ne­si­liau­ja toks bū­ti. Kuo dau­giau pa­sau­lio pa­ma­tau – tuo stip­riau įsi­my­liu ir bran­gi­nu na­mus.
– Kaip su­gal­vo­jo­te tap­ti „Mi­si­jos Si­bi­ras“ da­ly­ve? Kas pa­ska­ti­no? Gal jau ne pir­mą kar­tą ban­do­te?
– „Mi­si­ja Si­bi­ras“ ne­bu­vo tai, kuo aš bū­čiau il­gai ar ak­ty­viai do­mė­ju­sis. Pro­jek­tas bu­vo vi­sai at­si­tik­ti­nai „pa­suf­le­ruo­tas“ iš man ar­ti­mos ap­lin­kos, ir aš tą pa­čią aki­mir­ką su­pra­tau, kad tai yra MA­NO „da­ly­kas“, ma­no už­duo­tis ir aš bū­ti­nai tu­riu prie to pri­si­dė­ti. Nie­ka­da ne­bu­vau is­to­ri­jos fa­na­tė, di­de­lė pi­lie­tiš­ku­mo puo­se­lė­to­ja ar ak­ty­vis­tė. Bet taip nu­tik­da­vo, kad ar su tam tik­ra or­ga­ni­za­ci­ja, ar su dai­na at­si­dur­da­vau to­kio­se si­tua­ci­jo­se, kur man kaž­kas vi­du­je su­kir­bė­da­vo. Tas tau­ti­nis bend­ru­mas, vie­ny­bė. Vis pa­gau­da­vau sa­ve gal­vo­jan­čią, kaip my­liu sa­vo na­mus, sa­vo ša­lį, tuos iki ne­ga­lė­ji­mo sa­vus ir gra­žius žmo­nes, vaikš­tan­čius Vil­niaus gat­vė­mis.
Vi­sa­da jau­čiu keis­tą jau­du­lį skam­bant se­noms lie­tu­viš­koms dai­noms, žiū­rint se­nus lie­tu­viš­kus fil­mus, do­ku­men­ti­nę me­džia­gą apie lais­vės ko­vas. „Ap­tin­ku“ sa­ve 100-me­čio pro­ga se­gint ženk­liu­ką su Vy­čiu ar pie­šian­čią tau­ti­nę tris­pal­vę ant na­mie ras­tos len­tos, nes šian­dien – vė­lia­vos die­na ir aš taip no­riu pa­si­sta­ty­ti ją prie lan­go! Tai – to­kios aki­mir­kos, ku­rios nu­tik­da­vo na­tū­ra­liai, da­vė pa­grin­dą, ve­dė link da­bar­ti­nės mi­si­jos.
Ir man tai svar­bu. Man svar­bu pa­gar­ba, „mes“ ir ry­šys tarp mū­sų. Ry­šys tarp mū­sų ir tų, ku­rių tarp mū­sų ne­bė­ra. Man svar­bu, kad šios ver­ty­bės bū­tų puo­se­lė­ja­mos, o pri­si­mi­ni­mas sau­go­mas. Mū­sų tė­vai, se­ne­liai, pro­tė­viai ne­šė švie­są ir vil­tį tam­siau­siais lai­kais, tik per juos mes šian­dien esa­me. Tu­ri­me ne­šti švie­są to­lyn, per sa­vo gy­ve­ni­mus, o šian­dien tai da­ry­ti mums kur kas pa­pras­čiau. Tai yra ma­žiau­sia, ką mes ga­li­me pa­da­ry­ti. At­si­min­ti, gerb­ti, iš­sau­go­ti.
– Pe­rei­ti „Mi­si­jos Si­bi­ras“ at­ran­ką nė­ra leng­va. Kaip Jums pa­vy­ko? Ko­kie bu­vo rei­ka­la­vi­mai? Ko­kios Jū­sų bū­do sa­vy­bės pa­gel­bė­jo at­ran­ko­je? Kas svar­biau: fi­zi­nis pa­si­ruo­ši­mas ar psi­cho­lo­gi­niai da­ly­kai?
– Or­ga­ni­za­to­riai ne­nu­ro­do konk­re­čių kri­te­ri­jų, ku­riuos bū­ti­na iš­pil­dy­ti, są­ra­šo. Mū­sų ko­man­dos na­riai la­bai įvai­rūs, bet vi­si ga­na ryš­kūs bent kaž­ku­riuo sa­vo as­me­ny­bės bruo­žu. Tai, kas yra bend­ra ab­so­liu­čiai vi­siems: pi­lie­tiš­ku­mas ir di­džiu­lė mo­ty­va­ci­ja. Nea­be­jo­ti­nai šios sa­vy­bės ir yra pa­grin­di­nės, ku­rias rei­kia pir­miau­sia tu­rė­ti, ir ant­ra – pa­ro­dy­ti. Man as­me­niš­kai, ma­nau, pa­gel­bė­jo mo­ty­va­ci­ja ir ini­cia­ty­vu­mas.
Fi­zi­nis pa­si­ren­gi­mas, la­bai ge­ros is­to­ri­jos ži­nios ar ru­sų kal­bos mo­kė­ji­mas – daž­nai da­ly­viams iš­ky­lan­tys klau­si­mai, ne­re­tai ir su­stab­dan­tys nuo ban­dy­mo. Spe­cia­laus fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo tik­rai ne­rei­kia. Ži­no­ma, tu­ri bū­ti dau­giau ma­žiau svei­kas, kad įveik­tum ele­men­ta­rias žy­gių kliū­tis, ne­tap­tum „stab­dis“ ko­man­dai. Bet tai, kas yra mū­sų vi­du­je: mo­ty­va­ci­ja, no­ras, am­bi­ci­jos, už­si­spy­ri­mas, smar­kiai ve­da pir­myn ir pa­de­da įveik­ti bet ko­kius iš­ban­dy­mus. Aš pa­ti drą­siai ga­liu bū­ti at­sa­ky­mas į klau­si­mą dėl fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo – kas ma­ne pa­žįs­ta, ži­no, kad ne­su la­bai di­de­lis ir fi­ziš­kai stip­rus žmo­gus. Aš mėgs­tu ke­liau­ti, esu pa­tik­ri­nu­si sa­ve ke­le­ta­me stip­res­nių žy­gių ir apie tai, kad ga­lė­čiau kaž­ko neį­veik­ti, net ne­šo­vė į gal­vą. Ats­tu­mai, pūs­lės ant pė­dų, karš­tis, šal­tis – įvei­kia­ma tu­rint daug no­ro ir tin­ka­mą įran­gą. O ypač kai ve­da jau ne tik as­me­ni­nė mo­ty­va­ci­ja, bet ir stip­ri ko­man­di­nė dva­sia.
Dėl ru­sų kal­bos – ma­no gim­na­zi­jos auk­lė­to­ja pa­tvir­tin­tų, kad tai ne­bu­vo ma­no nei sėk­min­giau­sias, nei mėgs­ta­miau­sias už­siė­mi­mas. Vis tik ko­man­do­je bu­vau tarp „mo­kan­čių“, o tie, ku­rie ne­mo­kė­jo, dar oro uos­te bu­vo sku­biai ap­mo­ky­ti skai­ty­ti ki­ri­li­ca. Tai la­bai pra­ver­tė, nes di­džio­ji dau­gu­ma pa­var­džių ant ant­ka­pių Ka­zachs­ta­ne pa­ra­šy­ti bū­tent taip.
No­rin­čiam pri­si­jung­ti taip pat svar­bu su­pras­ti, kad „Mi­si­ja Si­bi­ras“ nė­ra tik dvie­jų sa­vai­čių „sto­vyk­la“. Pa­ti eks­pe­di­ci­ja yra tik pa­grin­das pra­di­niams dar­bams at­lik­ti, pa­tir­čiai su­rink­ti ir per tą pa­ty­ri­mą dar ge­riau su­pras­ti mi­si­jos idė­jas. Mi­si­jos tiks­las yra pi­lie­tiš­ku­mo ska­ti­ni­mas, to­dėl mū­sų mi­si­ja po eks­pe­di­ci­jos tę­sia­si to­liau – ak­ty­viai da­li­jan­tis sa­vo pa­ty­ri­mais su moks­lei­viais ir ki­to­mis pi­lie­tiš­ko­mis bend­ruo­me­nė­mis. Šiuo me­tu dė­lio­ja­me min­tis, ruo­šia­me pre­zen­ta­ci­ją ir jau rug­sė­jį pra­dė­si­me sa­vo ke­lio­nę per Lie­tu­vą.
– Į ko­kią vie­tą vy­ko eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai? Kiek iš vi­so bu­vo da­ly­vių? Ko­kie sun­ku­mai ir ko­kie džiaugs­mai Jus as­me­niš­kai ap­lan­kė šio­je eks­pe­di­ci­jo­je?
– Šią va­sa­rą eks­pe­di­ci­ja vy­ko į Ka­zachs­ta­ną. Lan­kė­mės Ka­ra­gan­dos, Bal­cha­šo ir Džez­kaz­ga­no apy­lin­kė­se. Tai yra te­ri­to­ri­ja, ku­ri šia­me is­to­ri­nia­me kon­teks­te tu­ri bend­rą pa­va­di­ni­mą – Kar­la­gas (Kar­la­go la­ge­rių sis­te­ma). Skir­tin­gai nei Si­bi­ro te­ri­to­ri­jo­je, Ka­zachs­ta­ne trem­ti­nių be­veik ne­bu­vo. Vei­kė di­džiu­lė la­ge­rių sis­te­ma, ir žmo­nės ten bu­vo ve­ža­mi kaip „po­li­ti­niai ka­li­niai“. Šiais me­tais Ka­zachs­ta­ne ap­lan­kė­me ir išieš­ko­jo­me 16 ka­pi­nių, ra­do­me ir su­tvar­kė­me ne­to­li 200 lie­tu­vių ka­pų, pa­sta­tė­me 6 kry­žius, dvi at­mi­ni­mo plokš­tes ne­grį­žu­siems tau­tie­čiams, su­tvar­kė­me 4 me­mo­ria­lus. Taip pat bu­vo ke­li su­si­ti­ki­mai su ten te­be­gy­ven­čiais lie­tu­viais.
Tu­rė­jo­me iš­ties di­de­lius tiks­lus, o lai­ko ne­daug. To­dėl 24 ko­man­dos na­riai, pa­si­da­li­nę į dvi gru­pes, dar­bus at­li­ko skir­tin­go­se vie­to­se. Pir­mas su­tik­tas sun­ku­mas bu­vo gam­ta. Jau gan pla­čiai nu­skam­bė­jo, kai ga­vo­me vi­sai ne tai, kam ruo­šė­mės. Pra­džio­je pa­si­ti­ku­sį svi­li­nan­tį karš­tį ki­tą die­ną pa­kei­tė lie­tus ir gan že­ma tem­pe­ra­tū­ra. Vie­na gru­pė, ku­rio­je bu­vau ir aš, bu­vo mer­kia­ma lie­taus tris die­nas. Sun­kiau­sia bū­da­vo nak­tį, kai tem­pe­ra­tū­ra sie­kė vos 8 laips­nius, o mie­go­jo­me pa­la­pi­nė­se. Drėg­mė di­džiu­lė, mieg­mai­šis skir­tas va­sa­ros tem­pe­ra­tū­rai, ne­slėp­siu: tai bu­vo di­džiau­sias ma­no ka­da nors jaus­tas šal­tis, nuo ku­rio nė­ra kur pa­si­slėpt. Ne tik pa­ts už­mig­ti ne­ga­li, o dar sa­vo dre­bė­ji­mu pa­ža­di­ni ša­lia mie­gan­tį, ir lau­ki, kad grei­čiau atei­tų ry­tas. Gel­bė­jo ko­man­dos na­rių da­li­ji­ma­sis rū­bais, bu­te­liai, pri­pil­ti karš­to van­dens, ir mie­gas su­si­glau­dus. O ry­te, ar iš­mie­go­jęs, ar ne – tu­ri kel­tis ir, ne­pai­sant lie­taus, vyk­ti į ka­pi­nes, nes lai­ko tu­rim ne­daug. Ka­dan­gi be­si­rink­da­ma pa­to­giau­sią kup­ri­nę sa­vo liet­siaus­tę pa­li­kau vie­no­je iš jų – te­ko imp­ro­vi­zuo­ti ir pa­si­ga­min­ti ją iš šiukš­lių mai­šų. Ly­giai taip pat vie­ną ry­tą ga­mi­no­mės „ba­chi­lus“, ki­tu at­ve­ju po ka­pi­nių tvar­ky­mo rei­kė­da­vo iš ba­tų pil­ti van­de­nį. Iš­vy­kus pie­čiau, į Bal­cha­šą, mus vėl pa­si­ti­ko karš­tis.
Ne­leng­va bu­vo vaikš­čio­ti ka­pi­nė­se ne tik dėl lie­taus ar svi­li­nan­čios sau­lės, bet ir dėl pa­čių ka­pi­nių dy­džio. Nie­ko pa­na­šaus ne­bu­vau ma­čiu­si. Kai mes 11–12 žmo­nių su­sto­ja­me prie ka­pi­nių su už­duo­ti­mi tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme „iš­šu­kuo­ti“ vi­sų ka­pi­nių, per­skai­ty­ti var­dų ant kiek­vie­no pa­mink­lo, o ka­pi­nių kraš­to ne­ma­ty­ti, en­tu­ziaz­mas aki­mir­kai su­šlu­buo­da­vo. Ka­pi­nės – ne tik di­džiu­lės, bet ir ap­leis­tos. Ka­ra­gan­do­je – dau­giau ža­lu­mos, to­dėl ka­pi­nės daž­nai bu­vo apau­gu­sios krū­mais, žo­lė­mis, ka­pų tvo­ros aukš­tos ir vie­na ša­lia ki­tos, tek­da­vo klai­džio­ti ieš­kant, kur praei­ti, o taip ir pa­si­klys­ti. Bet tas jaus­mas, kai skai­tai už­ra­šą ant ant­ka­pio ir su­pran­ti, kad tai lie­tu­viš­ka pa­var­dė, – neap­sa­ko­mas. Daug kar­tų gir­dė­jom vie­ni ki­tų šūks­nius „RA­DAU“. Tuo­met ste­buk­lin­gai at­si­ran­da ir jė­gų, ir mo­ty­va­ci­jos veik­ti to­liau.
Dau­ge­lis vie­tų bu­vo sun­kios psi­cho­lo­giš­kai. Emo­ci­jų nu­slėp­ti jau ne­pa­vyk­da­vo, o ir ne­be­ban­dė­me. Pa­vyz­džiui, „ma­my­čių ka­pi­nės“, kur pa­lai­do­ti la­ge­riuo­se gi­mę kū­di­kiai ir vai­kai iki ke­le­rių me­tų (nuo 3 me­tų vai­kai bū­da­vo at­ski­ria­mi nuo ma­mų ir ap­gy­ven­di­na­mi at­ski­ruo­se vai­kų la­ge­riuo­se, to­dėl to­li­mes­nis jų li­ki­mas daž­nai ne­ži­no­mas). Mė­ly­na tvo­ra ap­tver­ta vi­sai ne­di­de­lė te­ri­to­ri­ja, o kry­že­liai ma­ty­ti ne tik jo­je, bet vi­sur to­lu­mo­je ap­link. Li­kę tik pa­vie­niai juo­di kry­že­liai ir vos ant ke­lių ran­da­mas var­das, už­ra­šas: „Čia il­si­si…“ Skau­džiau­sia bu­vo gal­vo­jant, kad čia il­si­si tie, ku­rie net ne­spė­jo pa­varg­ti.
Taip pat ypač jaut­rios aki­mir­kos, kai sta­tė­me pa­čių pa­ga­min­tus kry­žius. At­ro­dy­tų, kry­žiai ne­pro­fe­sio­na­lūs, me­di­niai, neil­gaam­žiai. Bet kai tiek daug emo­ci­jos įdė­ta juos ga­mi­nant ir sta­tant, juo­se ypač daug ge­ros ener­gi­jos, – tai tam­pa stip­riu ir ver­tin­gu sim­bo­liu. Kry­žius ga­mi­no­me lais­vu lai­ku, kai grįž­da­vo­me iš ka­pi­nių. Tai reiš­kia, kad ir per lie­tų, ir vi­siš­ko­je tam­so­je, pa­si­švies­da­mi pro­žek­to­riais. Bu­vo ir taip, kad vi­sai ne­si­se­kė „su­leis­ti“ abi kry­žiaus da­lis ir tru­ko­me ko­ne tris va­lan­das. Bet kai jau ma­tai tą „sa­vo“ kry­žių, lei­džia­mą į že­mę, ma­tai jį to­kį gra­žų, to­kį švie­sų, jau­ti tiek sa­vo, tiek ko­man­dos na­rių emo­ci­jas, kai vi­si su­si­ki­bę gie­da „Tau­tiš­ką gies­mę“, – ta­da pui­kiai su­vo­ki vi­so to pra­smę ir nė kiek nea­be­jo­ji, kad da­ro­me tei­sin­gai. Vie­na gra­žiau­sių aki­mir­kų, ku­ri kar­tu ir be ga­lo jaut­ri, – kai pa­sta­tė­me at­mi­ni­mo len­tą ir kry­žių Ry­ti­nio Koun­ra­do la­ge­ry­je, prie var­tų griu­vė­sių. Gal­būt to­dėl, kad iki šiol šio­je di­džiu­lė­je la­ge­rio te­ri­to­ri­jo­je ne­bu­vo ab­so­liu­čiai jo­kio me­mo­ria­lo ir bu­vo­me pir­mie­ji; gal­būt to­dėl, kad šie at­mi­ni­mo ženk­lai pa­sta­ty­ti tiems, ku­rių ka­pų, de­ja, jau nie­kas nie­ka­da ne­su­ras.
– Ką ga­li­te pa­sa­ky­ti apie sa­vo ko­man­dą?
– „Mi­si­jos Si­bi­ras“ ko­man­da man yra di­džiu­lis at­ra­di­mas. Tai – ko­man­da, su ku­ria da­bar ga­lė­čiau leis­tis bet kur, žmo­nės, su ku­riais ne­si­no­ri skir­tis. Vi­siš­kas ste­buk­las, do­va­na ir tei­gia­mų emo­ci­jų už­tai­sas. Rei­kia su­pras­ti, kad prie iš­kel­tų aiš­kių tiks­lų, už­duo­čių, dar­bų są­ra­šo tu­rė­jo dirb­ti ne kaž­ko­kia su­si­for­ma­vu­si pro­fe­sio­na­lų ko­man­da, o vi­siš­kai nau­jai su­bur­ti, vie­nas ki­to ne­pa­žįs­tan­tys, skir­tin­go am­žiaus ir pro­fe­si­jų žmo­nės. Ir tai nė­ra tik ke­lių va­lan­dų per die­ną dar­bas, o 24 va­lan­dos kar­tu. Va­di­na­si, ir ne­ma­žai bui­ties. To­dėl vie­nas iš daug ma­žiau ma­to­mų, ta­čiau ne ma­žiau svar­bių už­duo­čių bu­vo tap­ti tik­ra ko­man­da. Prieš eks­pe­di­ci­ją ne vie­nam kė­lė ne­ri­mą fak­tas, kad die­ną nak­tį rei­kės leis­ti su sve­ti­mais ir gan skir­tin­gais žmo­nė­mis. Ta­čiau pa­ma­tė­me, kiek daug kar­tu ga­li nu­veik­ti žmo­nės, ve­da­mi vie­no tiks­lo, ko­kie vie­nin­gi tap­ti. Ypač ačiū tam pir­mam lie­tui, ku­ris mus ge­ro­kai iš­ve­dė iš kom­for­to zo­nos, nu­me­tė vi­sas kau­kes, „įmo­bi­li­za­vo“ ir la­bai stip­riai suar­ti­no.
Dar vie­na įdo­mi de­ta­lė – su sa­vi­mi ne­tu­rė­jo­me mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų. Tur­būt pir­mą kar­tą te­ko 11 die­nų bū­ti be te­le­fo­no ir la­bai tuo džiau­giuo­si! Vi­si bu­vo vie­ni su ki­tais, nie­kad ne­lin­dė­jo sa­vo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.
Mes ne tik daug dir­bo­me, bet ir la­bai daug juo­kė­mės, ver­kė­me, dai­na­vo­me. Dai­na šia­me kon­teks­te – taip pat sim­bo­liš­kas mo­men­tas. Mū­sų tau­tie­čiai, bū­da­mi la­ge­riuo­se ir trem­ty­je, taip pat daug dai­na­vo ir mel­dė­si. Tuo iš­si­sky­rė iš ki­tų, tai bu­vo ko­ne vie­nin­te­lė pa­guo­da. Kaip sa­kė vie­na dar Lie­tu­vo­je kal­bin­ta trem­ti­nė: „Ar dai­nuo­si, ar verk­si – ki­taip ne­bus. To­dėl ir dai­na­vom ir kai trau­ki­niu iš­ve­žė, ir jau trem­ty­je.“ Kai sto­vi­me vi­sa ko­man­da ra­tu su­si­ki­bę, dai­nuo­ja­me ku­rią nors jau sa­vą ta­pu­sią dai­ną, ap­žvel­gi vi­sus vei­dus – ir kiek­vie­nas toks tik­ras, toks nuo­šir­dus. Tai štai kiek daug mes tu­ri­me ir kaip pa­ly­gin­ti ne­sun­kiai ga­li­me to pa­siek­ti.
– Ar ra­gin­tu­mė­te ir kitus da­ly­vau­ti „Mi­si­jo­je Si­bi­ras“?
– Jei tau rū­pi, jei esi pi­lie­tiš­kas, nea­be­jin­gas mū­sų is­to­ri­jai, jau­ti pa­gar­bą praei­čiai ir di­džiuo­jie­si, kur esi da­bar, – bū­ti­nai. Tai yra vie­nas iš bū­dų pri­si­lies­ti prie is­to­ri­jos, aug­ti ir kaip pi­lie­čiui, ir kaip as­me­ny­bei. Ga­liau­siai tai ga­li tap­ti vie­nas di­džiau­sių gy­ve­ni­mo nuo­ty­kių. Taip pat ra­gi­nu iš­gir­dus apie „Mi­si­jos Si­bi­ras“ ren­gia­mus su­si­ti­ki­mus ne­pa­tin­gė­ti ir atei­ti pa­klau­sy­ti – ga­li bū­ti la­bai įdo­mu, gal­būt už­si­krė­si­te mū­sų idė­jo­mis ge­rą­ja pra­sme. Mes iki ga­lo ne­sup­ra­si­me, ne­pa­jau­si­me iš­gy­ve­ni­mų tų, ku­rie bu­vo trem­ty­je ar ka­lė­jo la­ge­ry­je. Gal­būt jau­nas žmo­gus, skai­ty­da­mas ar klau­sy­da­mas mū­sų pa­sa­ko­ji­mo, iki ga­lo ne­sup­ras ir ne­pa­jus to, ką jau­tė­me eks­pe­di­ci­jo­je. Bet kai do­mie­si, klau­sai­si, esi at­vi­ras ap­lin­kai – bet ku­riuo at­ve­ju kaž­kas atei­na, dar kaž­kas už­strin­ga ir pa­si­lie­ka. Gal vi­sai men­ka min­tis, gal koks fak­tas ar pa­sa­ko­jan­čio emo­ci­ja. O to­kie „pa­si­li­kę“ da­ly­kai mus kei­čia, kar­tais įkve­pia, kar­tais iš­ky­la ne­ti­kė­čiau­sio­se si­tua­ci­jo­se, kar­tais pa­de­da su­pras­ti ar ap­si­spręs­ti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

  1. Aletrikas -Ginekologas parašė:

    veituo Sibira uzteka Kazakstana

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
http://tzinios.lt/prenumerata/
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Kur pietaujate?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2018 tzinios.lt