Solistė Monika Pleškytė: „Dėkoju Visatai, kad sutikau daug kūrybingų ir talentingų žmonių“

Parašė:  2019-11-12

Muzikantų šeimoje užaugusi telšiškė Monika Pleškytė žengia tėvelių pėdomis. Šiuo metu mergina dainavimo specialybės mokosi Vytauto Didžiojo universitete bei dainuoja trijuose Lietuvos teatruose.
Skubėdama iš repeticijos į repeticiją M. Pleškytė jaučiasi labai laiminga, kad pamažu jau gali gyventi teatro solistės gyvenimą.
Aurelija SERVIENĖ
– Jūs telšiškė. Priminkite, kokią mokyklą lankėte, kaip atradote muziką, o gal muzika Jus atrado? Kas buvo pirmieji mokytojai?
– Yra sakoma, kad prieš gimdami vaikai, būdami angelais, patys pasirenka savo tėvelius. Matyt, jau būdama ten, aukštai, pasirinkau savo kelią, nes tėveliais pasirinkau muzikus. Taip ir atradau muziką – ji skambėjo nuo pat mažumės. Mama pasakojo, kad pirmiau pradėjau dainuoti, nei kalbėti: įjungdavo magnetofoną ir sau smagiai niūniuodavau. Dažnai mamai pagrojus namie pianinu, iš klausos atkartodavau melodijas. Pirmąją dainavimo mokytoją jau turėjau darželyje – darželio muzikos vadovė Genutė Norkuvienė nuoširdžiai dirbo su manimi ir netgi išbandėme jėgas tuometinėje „Dainų dainelėje“. Ir štai, aš ketverių metų tapau konkurso laureate ir stovėjau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, dainavau kartu su simfoniniu orkestru.
Vėliau, būdama penkerių, pasakiau mamai, kad eisiu į muzikos mokyklą. Pati išsirinkau instrumentą ir netgi mokytoją. Pamenu, augdama visada būdavau jauniausias vaikas, sesuo Rūta ir visi mano draugai jau ėjo į būrelius, muzikos mokyklas, todėl savo maža galvele sugalvojau, kad ir pati eisiu mokytis groti fortepijonu. Skambinti instrumentu mokiausi dešimt metų pas pianistę Virginiją Kontautienę.
Taip pat antroje klasėje režisierė Laimutė Pocevičienė pasikvietė mane į savo vaikų ir jaunimo studiją „Savi“, kurioje prabuvau iki pat mokyklos baigimo.
Nuo pat vaikystės mano kelyje buvo daug mokytojų ir specialistų. Tai ir mokytojai Violeta Udelcovienė, Gintaras Vaitkaitis, Zina Šimkuvienė. Visiems iki vieno esu dėkinga, visų jų informacija šitiek metų „sluoksniavosi“ manyje ir iki pat šiandien yra kasdien naudojama.
O pagrindinį išsilavinimą įgijau tuometinėje Telšių „Džiugo“ vidurinėje (mokiausi ten iki 8 klasės) ir Telšių Žemaitės gimnazijoje.
– Kokiu keliu pasukote baigusi gimnaziją, kokias studijas pasirinkote, ar buvo daug svarstymų?
– Augdama niekada negalvojau, kad pasirinksiu kelią, susijusį su muzika. Pamenu, 6–9 klasėje norėjau mokytis farmacijos, buvau be galo susižavėjusi astronomija. Bet dešimtoje klasėje lyg kirviu kas nukirto mano mintis. Nežinau nei kaip, nei kodėl, bet vieną dieną sugalvojau, kad noriu dainuoti miuziklus. Naktimis iki paryčių žiūrėdavau pastatymus, skaitydavau libretus. Pamenu, drąsiai apie tai pasakiau ir tėveliams. Pradėjau mokytis baleto pagrindų pas choreografę Iną Petrakovą-Levickienę, o dainavimo technikos – pas dėstytoją Beatą Smiltinikienę. Labai norėjau mokytis miuziklo meno Londone, Anglijoje, bet, deja, likimas taip sudėliojo, kad aš ten nelikau. Ilgai nesvarsčiusi nusprendžiau dainavimo mokytis čia, Lietuvoje. Susipažinau su daug dėstytojų, profesorių, ilgai rinkausi. Miuziklo dainavimo specifikos Lietuvoje nėra, todėl įstojau į operinį dainavimą, tikriausiai iki galo nesuvokdama, kas tai yra. 2014 metais pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete dainavimo specialybę pas prof. Sabiną Martinaitytę ir prof. Audronę Eitmanavičiūtę. Jos man ir atvėrė operos pasaulį, jų dėka pamilau operą ir iki šiandien „sergu“ ja. Tuomet, kai niekas manimi netikėjo, jos nuoširdžiai priėmė mane į savo pasaulį ir niekada manimi neabejojo. Profesorės yra mano autoritetai, todėl džiaugiuosi ir dėkoju, kad turiu galimybę ne tik mokytis pas aukščiausio lygio specialistes, bet ir artimai bendrauti, susiskambinti, pajuokauti.
– Ką veikiate šiandien?
– Šiandien mokausi antrame magistrantūros kurse Vytauto Didžiojo universitete dainavimo specialybės. Vasarą jau gausiu diplomą.
Dainuoju trijuose Lietuvos teatruose: Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. 2018–2019 m. sezoną stažavausi Varšuvos didžiojo nacionalinio operos teatro operos studijoje.
– Kokie žmonės Jus supa?
– Šiandien mane supa begalė žmonių. Darbo srityje kasdien prasilenkiu su kolegomis solistais, dirigentais, režisieriais, choreografais, o kur dar aprengėjų, grimo ir technikos personalas. Dėkoju Visatai, kad sutikau šitiek kūrybingų ir talentingų žmonių. Asmeniniame gyvenime džiaugiuosi ir be galo myliu savo šeimą ir draugus. Mano sudėtingame kelyje jie yra mano jėga ir stiprybė.
– Papasakokite apie operą, apie savo vaidmenis.
– Opera – tai jausmas, emocija. Žinoma, visa ko pagrindas yra technika, treniruotės, pamokos, bet visa tai vainikuoja emocijų spektras. Mums, operos solistams, gyvenimas suteikė nuostabų šansą muzika ir balsu perteikti žmonių ir būtybių istorijas ir jų gyvenimo peripetijas. Tai ir yra operos grožis. Tikram solistui užtenka tiesiog stovėti ir dainuoti, o visas emocijas gali perteikti jo balsas. Žmonėms to reikia, vibracijos išjudina vidinius pojūčius, prisiminimus…
Teatre debiutavau 2017 metais, būdama ketvirtame bakalauro kurse. Pirmąjį vaidmenį – Mari Letuš – sukūriau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, I. Kalmanno operetėje „Misteris X“. Vėliau – Pamina W. A. Mozarto operoje „Mažoji užburtoji fleita“, Stasi I. Kalmanno operetėje „Silva“, Pepi J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“, Suzana W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“. Pavasarį sukūriau vaidmenį ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – Cerlina W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“.
Šiemet stažuojuosi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame suplanuoti šeši vaidmenys. Sezoną pradėjau ir teatre debiutavau su Pakete L. Bernsteino operetėje „Kandidas“.
Dabar intensyviai ruošiuosi Suzanos vaidmeniui W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“. Vėliau laukia soprano partija I. Galili šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“, kiti vaidmenys – Laureta G. Puccini operoje „Džanis Skikis“, Adelė J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“ ir Pusetė J. Massenet operoje „Manon“.
– Koks jausmas pasirodyti telšiškiams Žemaitės dramos teatro scenoje?
– Telšiuose dainuoti visada labai gera. Pamenu, prieš pasirodymą festivalyje vienas žmogus manęs paklausė: „Bet ar nebaisu dainuoti saviems?“ Žinokit, priešingai – visiškai nebaisu! Baisu yra dainuoti žmonėms, kurie tavęs nepažįsta, kurie gali tave lengvai klaidingai įvertinti. Savas visada palaikys. Su kolegomis juokiamės, jog prieš pasirodant scenoje gyvybiškai svarbu yra žinoti, kad salėje sėdi bent vienas taviškis, nes tada esi visiškai garantuotas, kad kažkas tave palaiko. Na, o dainuoti Telšiuose, kur visi yra savi… Tai tiesiog fantastika.
– Ar smagu gyventi nuolat lydimai muzikos, koks yra tas dainuojančio žmogaus kelias?
– Kartais bėgdama iš repeticijos į repeticiją pagalvoju, kokia aš laiminga, kad pamažu jau galiu gyventi teatro solistės gyvenimą. Tačiau kad ir koks žavus atrodo solisto gyvenimas, dainuojančio žmogaus kelias nėra lengvas. Turime tik vieną laisvą dieną per savaitę, o kitomis dienomis darbas trunka nuo 10 valandos ryto iki 21 valandos vakaro. Nuolatinės repeticijos, paskaitos, meistriškumo kursai. Mes, dainininkai, iš tikrųjų esame sportininkai – turime nuolat palaikyti formą. Visada turime dainuoti gerai, nes konkurencija yra nesuvokiamai didelė.
Todėl noriu nuoširdžiai padėkoti savo šeimai, dėstytojoms, draugams, kurie supranta mano gyvenimo ritmą ir krūvį. Didžiausias mano ramstis gyvenime – tėveliai. Su jais kalbu kasdien, jie žino visus mano džiaugsmus ir ašaras. Visada sulaukiu patarimo – tiek darbinio, tiek emocinio – kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Jie visada apgaubia mane šiluma ir stiprybe. Ačiū jiems!!!
– Daug koncertuojate. Papasakokite, kur, kokių apdovanojimų esate pelniusi.
– Koncertuoju tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Lietuvoje koncertų forma labai įvairi – nuo kultūros namų iki didžiųjų salių, įvairūs muzikiniai projektai ir klasikinės muzikos festivaliai. Užsienyje teko dainuoti Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Anglijoje.
Esu septynių tarptautinių dainavimo konkursų laureatė, laimėtos prizinės vietos ir „Grand Prix“ apdovanojimai. 2016 m. ir 2018 m. LR prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo padėkos raštais už tarptautinius konkursus ir Lietuvos garsinimą pasaulyje. Praėjusiais metais Vytauto Didžiojo universitetas skyrė garbės stipendiją už tarptautinius muzikinius pasiekimus, o šiais metais už visus darbo nuopelnus paskirta vardinė LR prezidento Antano Smetonos stipendija.
– Drąsintumėte ar stabdytumėte jaunimą sieti gyvenimą su muzika?
– Mano dainavimo dėstytoja visada sako: „Jei gali nedainuoti – nedainuok.“ Ir tai yra aukso žodžiai. Kelias yra tikrai nelengvas. Dabar jau retai jaunas žmogus nori paaukoti visą savo laiką ir dėmesį aukštajam menui, o dainuodamas kartą ar du per savaitę solistu netapsi. Turi atiduoti visą save. Taip pat reikia pasiruošti didžiuliam fiziniam ir emociniam krūviams. Kūnas turi būti tvirtas, sveikata – geležinė, stipri turi būti ir psichologija: dauguma žmonių bandys sužlugdyti tave emociškai ir psichogiškai. Reikia turėti „storą odą“ arba per laiką ją užsiauginti. Todėl sakyčiau, kad jei yra bent menkiausia abejonė arba pirmaisiais studijų metais kažkas netinka, reikėtų rinktis kitą specialybę. Tačiau jei negali įsivaizduoti nieko kito savo gyvenime, tai tada belieka tik raginti. Šito vidinio jausmo ir proceso nesustabdysi, sakau iš patirties.
– Kokie prisiminimai lydi apie Telšius, ar dažnai čia parvažiuojate?
– Kai pagalvoju apie Telšius, pirmiausia prisimenu savo šeimą. Čia gimiau, užaugau, čia gyvena mano visa didelė šeima. Kiti prisiminimai taip pat nuostabūs: muzikos mokykla, teatras, mokyklos draugai, ežeras…
Na, o šiandien, kai pažįstami ir kolegos užsuka į Telšius ir po to skambina man, norėdami pasidžiaugti, kokie Telšiai nuostabūs, visada išdidžiai jiems primenu, kad aš esu kilusi iš jų. Dar ir praėjusią savaitę vieni pažįstami sakė, kad gražiau sutvarkyto Lietuvos miestelio jie nematė.
Deja, grįžtu retai. Dažniausiai tik didžiosioms šventėms ir dar tradiciškai vasarą paatostogauju savaitę Telšiuose. Tada taip gera leisti laiką su šeima ir apie nieką negalvoti.

„Don Žuanas“ (2019 m.), partneris – solistas Steponas Zonys. O. Kasabovos nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
http://tzinios.lt/prenumerata/
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar reikėtų išsaugoti ir prasmingai panaudoti Respublikos g. išardyto buvusio grindinio akmenis?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2019 tzinios.lt