Zofija Žypraitė, po vyro Šličienė, gimė 1933-iaisiais. Šiemet, liepos 28 dieną, jai sueina 92 metai.
Šviesiausio proto, geros atminties, girdinti ir matanti. Kiek balso stygos leidžia – kalbanti.
Zofija gyvena Židikuose, savo namelyje. Pati apsitarnauja, pati apsiperka, nes parduotuvė tik už vieno namo.
Su dukterimis yra sutarusi: „Kol galėsiu, nesivežkite manęs, čia man gera senatvėje būti.“
Išgirskite jos gyvenimą.
Anūkams nupaišiau savo vaikystės kaimą
Gimiau Rukiškės kaime Mažeikių rajone, Ylakių valsčiuje, Židikų parapijoje. Vėliau ta vieta priklausė Sedos rajonui, dar vėliau – Skuodo rajonui. Kaime buvo 30 gyvenimų. Dabar iš viso mano Rukiškės kaimo nebėra. Iš viso.
Tas žemes valdo buvęs kolūkio pirmininkas. Kaime įvykdytas melioracijos genocidas – didžiausias komunistų laimėjimas.
Nemokėjau anūkams papasakoti to gražumo, kuriame augau, tai ėmiau ir nupaišiau.
Didelė troba su daug langų, pasakiau, kas už langų, viduje, buvo.
To namo istorija – su paslaptimi. Prancūzų kareivis apsibrido su lietuvaite ir pasiliko. Pasistatė namus, prisipirko žemės. Jis – mano prosenelis. Kitos kartos jo žemę pasidalijo. Išėjo po 12 hektarų. Tiek mano tėvas ir turėjo.
Augome keturi vaikai. Aš – vyriausia. Tai nulėmė mano charakterį, nes mama visada sakė: „Tu juk vyresnė ir protingesnė, pakentėk, patylėk, nusileisk…“ Broliai buvo dvejais ir trejais metais mažesni.
Nuo ketverių metų jau ganiau žąsis, o nuo penkerių išėjau prie karvių. Turėjome tris karves, tai jas ir reikėjo paganyti. Kiek save atsimenu, visada dainavau. Ir mokykloje, ir mokydamasi kitur visada ėjau į chorą. Dainavau antru altu, o jei trūko vyriškų balsų, dainavau ir tenoru.
Mama buvo virtuvės žmogus. Dar turėjo „zingerį“ (vokišką siuvimo mašiną „Singer“ – red. past.) ir mokėjo siūti. Ir aš moku, ir mamos „zingerį“ tebeturiu.
Tėvo galva buvo meistrystėmis pramušta. Kadangi buvau vyriausia, nors ir mergelė, vis tiek tėvui jo meistrystėse turėjau būti po ranka. Tėvas į aukščiausią medį buvo įkėlęs variklį ir pats gamino namams elektrą.
Nupaišiau mums tėvo padirbintą karuselę. Žiemai ant prūdo visada buvo pastatoma sūkynė. Ir ją nupaišiau. Nupaišiau ir medį su dideliu gandralizdžiu. Nupaišiau ir mus visus keturis, bandančius apkabinti storiausią kiemo liepą, – mes jau susikibę, o mažasis tik atbėga.
Mano mokslai
Nuo septintos klasės žinojau, kad noriu būti chemijos ir biologijos mokytoja. Vyras – mano pirmoji meilė. Vaikiška meilė. Kartu augom, broliai jam draugai buvo, keturias klases kartu baigėme. Aš išėjau į Ylakių vidurinę, jis liko Vižančių septynmetėje. Aš su pagyrimu baigiau Telšių pedagoginę mokyklą, jis – veterinarijos technikumą. Mūsų keliai nuo Ylakių laikų buvo išsiskyrę. Mokydamasi Ylakiuose taip pat turėjau gražią meilę, tik jis jaunas nuskendo.
Pirmoji mano darbovietė – Vižančiai. Dirbau su pradinukais, gyvenau pas tėvus. Po metų įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą – į išsvajotą chemiją ir biologiją. Tėvas buvo mane paruošęs šiai specialybei.
Mokydamasi atsidūriau studentų būrelyje „Už laisvą Lietuvą“. Rinkdavosi visų Vilniaus aukštųjų mokyklų studentai. Infiltravo mums saugumas savo „ausis“, ir visi nesunkiai buvome susemti. Vasario 16-ajai buvo sugalvota pasiūti vėliavų. Vienos pirko geltono, kitos – žalio, dar kitos ir kitur – raudono audeklo. Dar kitos siuvo, vyrukai kabino. Taip ir gavo: už pirkimą ir siuvimą – po 5 metus lagerio, o už vėliavų kabinimą – po 25 metus.
Aš buvau naujokė, dar ir užduočių nebuvau gavusi, tai likau nenubausta. Po kurio laiko pradėjau gauti laiškų – tai iš Mordovijos, tai iš kito lagerio. Išsigandau, kad saugumas nesusektų, ir perėjau mokytis į neakivaizdinį skyrių.
Vėl grįžau į Vižančius. Į Vižančius iš kariuomenės pas tėvus grįžo ir Vytautas Šličys. Susituokėme 1960 metais. Dar mokydamasi neakivaizdiniame skyriuje išėjau gyventi į Židikus.
Šeimos vargai ir džiaugsmai
Teta padovanojo seną lūšnelę Židikuose, o tais metais prasiautusi audra parūpino miško medienos. Pasistatėme naują tvartą, paremontavome trobą.
Augo pametinukės dukrelės. Vaikai visada atneša į namus džiaugsmo, bet nebūtinai laimės. Vyras įsidarbino veterinarinėje tarnyboje. Ir fermose jo reikia, ir žmonės prie nuosavų gyvulių kviečiasi. Tada tokia mada buvo – šalia užmokesčio, o dažnai ir vietoj užmokesčio statomas butelis.
Gėrė mano Vytautas savo augančių vaikų nematydamas. Mane už nieką laikė: „Aš – daktaras, o tu kas?..“
Auginau mergeles ašaromis palaistydama, gal nuo to laistymo užaugo geros, darbščios, mylinčios ir atjaučiančios, supratingos. Tik iš tėvo abi gavo rudas akis ir abi bebalsės. Mat vyras nei klausos, nei balso neturėjo.
Neapsikęsdama tokio gyvenimo nutariau prisiteisti alimentus. Skirtis negalėjau – į padalytus namus jis vesis savo pijokus, o kur aš su mergelėmis dėsiuosi? Išeiti neturiu kur.
Girtuoklių pusėje tada teisybė buvo – visada stengėsi mažesnę algą rodyti, kad tik mažiau alimentų apskaičiuotų. Didžiausi pinigai, kuriuos išmokėjo du kartus, – 20 rublių, o šiaip gaudavau po 16 rublių.
Mirė vyras 1998 metais, kepenys neatlaikė.
Mano gyvenimo džiaugsmas – dukros. Judita yra medicinos sesuo, dabar ta profesija kitaip pavadinta. Tai mane sustiprina lašelinę pastatydama, vaistų atveždama. Elenutė – gintaro ir metalo apdirbimą baigusi. Rūpinasi jos manim kaip išmanydamos. Esam sutariusios: kol aš nenorėsiu iš namų išeiti, kol dar galiu čia gyvenimu džiaugtis, tol jos ir leis man čia būti.
Aptekau anūkais ir proanūkiais – turiu 8 anūkus ir 12 proanūkių. Vyriausiam proanūkiui – jau 13 metų. Ir nė vienas iš anūkų nepasirinko nei chemijos, nei biologijos. Turiu pasienietį, laivo kapitono pavaduotoją, šiuo metu yra kažkur prie Afrikos, turiu Lietuvos kariuomenės karininką, turiu Užsienio reikalų ministerijos tarnautoją, turiu restorano patarnautoją, masažuotoją…
Gyvena mano anūkai ir Norvegijoje, ir Švedijoje, ir Airijoje, o didžioji dalis – Lietuvoje. Mezgu jiems šalikus, pirštines, kojines…
Neilgai trukusi mokytojystė
Mokytojos darbas ėjosi gerai. Ypač patiko dėstyti chemiją, kai gali mokiniams ir kokį bandymą pademonstruoti. Kabinetų tada dar nebuvo. Kai atėjo įsakymas pereiti prie kabinetinės sistemos, chemijos kabinetui nedavė jokio papildomo kambarėlio medžiagoms susidėti.
Iškirto kabineto sienoje duris į tualetą. Tualete paliko vieną skylę – valytojai vandeniui išpilti, o meistras padarė lentynas. Buvau prisikaupusi daug chemikalų. Jeigu uždarai ten langą, tiesiog negali kvėpuoti įėjęs. Visą laiką laikiau atidarą langą, o ir kabinetą reikia vėdinti. Per skersvėjus vaikščiodama, nė nepajutau, kaip pasigavau balso stygų uždegimą. Neprakalbu. Pasigydau ir vėl atkrintu. Kur tik aš nesigydžiau. Po nuolatinių atkritimų buvau pasiųsta komisijai į Plungę invalidumui nustatyti.
Nustatė, surašė dokumentus ir rekomendavo keisti darbą, kur būtų mažiau kalbėjimo. Nunešiau juos direktoriui, tai jis man sumažino chemijos pamokų, bet pridėjo penkias lietuvių kalbos pamokas penktokams, kur dar daugiau reikia kalbėti. O, be to, juk tai visiškai ne mano specialybė. Prašiau skirti laboranto etatą – nedavė. Pasiūlė važiuoti į Mažeikių pionierių namus, pasakė, kad jie savo žmonių turi. Dar pasiūlė važiuoti į Latvijos „Jaunojo komunaro“ kolūkį siūti maišų ir pirštinių. Atsisakiau. Bandžiau skųstis Švietimo skyriaus vedėjui, bet tai dar labiau nustatė prieš mane mokyklos valdžią. Sunku apsakyti, kokį pažeminimą kentėjau. Prieš išeinant pasiuntė mane į kolūkį su dviem klasėm rinkti akmenų. O aš be balso… Tai visiškai mane pribaigė.
Turėdama 51-erius metus buvau priversta išeiti iš mokyklos, atsisakyti man taip brangaus mokytojos darbo.
Atsimenu tą dieną: apėjau kabinetą, paglosčiau suolus, lentą. Niekas prie manęs nepriėjo, niekas žodžio nepasakė. Ėjau namo kelio per ašaras nematydama, jaučiau didelę nuoskaudą ir neteisybę. Nemokėjau lankstytis, niekada niekam nieko nedaviau. Taip tėvų namuose buvau išmokyta. Ir tas mamos balsas: „Būk protingesnė, nusileisk, patylėk…“
Nebereikalingi niekam mano su pagyrimais baigti mokslai, mano dainos. O juk siūliau net lėlių teatrą mokykloje įkurti. Pati būčiau lėles siuvusi, iš molio dariusi. Pasakė: „Padaryk, parodyk, tada pažiūrėsim.“ Nei kabineto, nei darbo priemonių nepasiūlė. Esi niekam tinkama – žinok savo vietą. Pasijutau labai atstumta.
Uždaryta vienatvėje
Mergelės jau buvo baigusios mokslus. Namai tušti. Tik vyro patyčios, žeminimas, girto žmogaus tuščios kalbos…
Pasinėriau į darbą. Fizinio darbo niekada nebijojau ir jį mokėjau. Laikiau gyvulius, paukščius, turėjau daržų ir darželių. O likus laiko, mezgiau ir nėriau. Kai nuvargsti, tada lengviau užmigti.
Kol dirbau mokykloje, daugiausia skaičiau dalykinės literatūros. Ir dabar po ranka „Įdomioji chemija“ – kartais paskaitinėju. Išėjusi įnikau į tremtinių literatūrą. Manau, kad kiekvienas Seimo narys privalomai turėtų bent porą tremtinių atsiminimų knygų perskaityti.
Sunkiai tvarkiausi su savimi, bet šiaip taip įveikiau – išmokau gyventi be mokyklos.
Laimei, retkarčiais lankė buvę mokiniai. Jie tiek džiaugsmo atnešdavo su savo prisiminimais! Pasirodo, vienai mergaitei iš tolimo kaimo aš per savo pamokas liepdavau sėdėti prie radiatoriaus, kad sušiltų. Man tai buvo natūralu, o jai iki šios dienos – dėkingumo jausmas.
Ko tik tie vaikai neprisimindavo. Buvo ir pora mokytojų, kurios, kad ir retai, bet ateidavo. Kviesdavo mokiniai ir į klasės susitikimus. Ne vieną auklėtinių laidą esu išleidusi.
Atėjo kiti laikai
Labai džiaugiausi, kai Židikuose mokytojas Vytautas Sidabras subūrė Sąjūdžio grupę. Aš pasiuvau didelę Lietuvos vėliavą. Sidabras su mokiniais atkasė 1928 m. statytą Lietuvos paminklą. Atitempė jį į Nepriklausomybės aikštę, ir iškėlėme vėliavą. Tikrieji Židikų komunistai vaikščiojo skersi, bet aršių susidūrimų nebuvo. Jie – sau, mes – sau.
Atsitiesiau, bet nei į mokyklą, nei į kokį kitą darbą jau niekada negrįžau. Jau mokėjau gyventi su saviškiais – vaikais ir anūkais. Su savo virbalais ir savo mamos paliktu „zingeriu“.
Atėjo laikas atsisakyti karvės, kiaulių. Įsitaisiau ožką. Žmonės juokėsi: „Kam tau ta ožka? Vienas vargas su ja.“ O man atrodė, kad nuo ožkos pieno mano balsas aiškesnis, balso stygos švelnesnės. Atėjo laikas ir ožkos atsisakyti. Ir daržo nebeturiu, bet ant palangės vazonėliuose dar po dešimt pomidorų daigų pasisodinu. Ir pomidorų užtektinai užauga.
Vakar pakilo toks stiprus vėjas, kad mano verandėlėje visi pomidorai nuo palangės nulakstė. Pasodinau iš naujo, gerai palaisčiau. Gal nesupyks ir augs toliau.
Gražiai mano mokiniai 90-čio proga pasveikino. Ir keli mokytojai buvo atėję. Pirmą kartą.
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. autorės ir iš ameninio archyvo
Loading ...
