Žmo­gui rei­kia ki­to žmo­gaus, ar­ba Kaip įveik­ti ne­ri­mą

Te­be­si­tę­siant ka­rui Uk­rai­no­je nemažai žmo­nių ne­ri­mau­ja dėl sau­gu­mo sa­vo ša­ly­je. Kaip ne­pra­ras­ti pu­siaus­vy­ros, kaip sa­ve ra­min­ti ir mo­ty­vuo­ti? Kaip šiuo ne­ra­miu lai­ko­tar­piu stip­rin­ti psi­chi­nę svei­ka­tą?

Į šiuos klau­si­mus at­sa­ko Tel­šiuo­se esan­čio Že­mai­ti­jos psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro va­do­vas, gydytojas psichiatras Gin­ta­ras Nau­jo­kas.

Gy­dy­to­jas kal­bė­jo, kad jam dar­be daž­niau­siai ten­ka su­si­dur­ti su „pa­žen­gu­sio­mis“ pro­ble­mo­mis, re­tai pa­si­tai­ko, kad žmo­gus atei­tų „pa­si­tik­rin­ti“, pa­si­tar­ti dėl jam ne­ri­mą ke­lian­čių da­ly­kų, kur pa­kak­tų esa­mų iš­tek­lių (tiek at­spa­ru­mas, tiek ar­ti­ma ap­lin­ka, tiek so­cia­li­niai kon­tak­tai, dar­bas).

„Kal­bant apie ka­rą Uk­rai­no­je ir žmo­nių reak­ci­ją į jį, kaip ir kiek­vie­nas trau­mi­nis įvy­kis ar pa­tir­tis, tai tu­ri sa­vo eta­pus. Pra­si­dė­jus ka­rui kiek­vie­nas žmo­gus iš­gy­ve­no ne­ri­mą, bai­mę dėl to­les­nių įvy­kių. Tuo me­tu svar­biau­sias fak­to­rius yra žmo­gaus vi­di­nių pro­ce­sų sta­bi­lu­mas, ko­kio stip­ru­mo stre­są konk­re­tus as­muo ga­li pa­kel­ti. Pap­ras­tai tai už­trun­ka ke­lias die­nas, jei įvy­kiai ne­blo­gė­ja, tie­sio­gi­nė ža­la ne­pa­ti­ria­ma, psi­chi­ka vi­sa tai su­tvar­ko per daug ne­rei­ka­lau­da­ma mū­sų ak­ty­vaus įsi­ki­ši­mo. Blo­giau yra tiems, ku­rie jau iki tol bu­vo pa­žei­džia­mi, kas tie­sio­giai su­si­ję (tu­rin­tys gi­mi­nių Uk­rai­no­je ar Ru­si­jo­je), tu­rin­tys ar­ti­mų­jų, ku­rie ga­lė­tų bū­ti „mo­bi­li­zuo­ti“ (tin­ka­mo am­žiaus paė­mi­mui į ka­riuo­me­nę, jau tar­nau­jan­tys ka­riuo­me­nė­je, me­di­kai, ku­rie ga­li­mai bū­tų siun­čia­mi į pa­vo­jin­gas te­ri­to­ri­jas ir pan.). Yra po­sa­kis, kad lai­kas gy­do žaiz­das. Aš per­fra­zuo­čiau, kad at­min­tis gy­do žaiz­das – iš­kreip­da­ma, su­ma­žin­da­ma, „už­mirš­da­ma“ trau­mi­nes pa­tir­tis, kas lei­džia iš­gy­ven­ti pa­tį sun­kiau­sią lai­ko­tar­pį. De­ja, daž­nai „pa­mirš­ti“ ar nu­reikš­min­ti da­ly­kai vė­liau iš­len­da la­bai ne­ma­lo­niais simp­to­mais (mie­go su­tri­ki­mai, koš­ma­rai, krau­jos­pū­džio svy­ra­vi­mai, ape­ti­to su­tri­ki­mai, ner­vin­gu­mas, dirg­lu­mas ir t. t.), tuo­met pri­rei­kia spe­cia­lis­tų (pir­miau­sia psi­cho­lo­go) pa­gal­bos. Api­bend­ri­nant – žmo­nes daž­nai gąs­di­na ne tiek tai, kas nu­tin­ka, bet tai, kas ga­li nu­tik­ti“, – si­tua­ci­ją ko­men­ta­vo G. Nau­jo­kas.

Gy­dy­to­jas įsi­ti­ki­nęs, jog ge­riau­sias ne­ri­mo įvei­ki­mo bū­das – pa­ša­lin­ti jį su­kė­lu­sią prie­žas­tį. Gai­la, ta­čiau daž­nai bū­na, kad ne­ri­mo prie­žas­ties ei­li­nis žmo­gus ne­ga­li pašalinti („nie­ko ne­ga­liu pa­keis­ti“) ar bent jau tuo me­tu ne­ma­to ga­li­my­bių ką nors pa­da­ry­ti (ka­ras, sun­ki li­ga, ne­tek­tis). To­kiais at­ve­jais ne­pra­ras­ti pu­siaus­vy­ros pa­de­da pa­lai­kan­ti ap­lin­ka (ar­ti­mie­ji, bend­ra­dar­biai), ra­mi­na kas­die­nių, ru­ti­ni­nių dar­bų da­ry­mas, „tai, ką mo­ku ge­riau­siai“, veik­la, ku­ri tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mą (po­mė­giai). La­bai ap­sun­ki­na ne­ga­ty­vios, gąs­di­nan­čios in­for­ma­ci­jos se­ki­mas, nors ir neap­lei­džia jaus­mas, kad „tu­riu vis­ką ži­no­ti tą pa­čią aki­mir­ką, kad ir kaip blo­gai tai skam­bė­tų“ (daž­nas ka­ro pra­džio­je iš­ti­są die­ną skai­ty­da­vo at­nau­ji­ntas žinias kas 5 min.).

„Žmo­gus – so­cia­li bū­ty­bė. Kiek­vie­nam iš mū­sų rei­kia ki­to žmo­gaus, ne­bū­ti­nai ar­ti­mo, ypač kai jau­čia­me ne­ri­mą. Kar­tais pa­pras­tas kai­my­no, su ku­riuo anks­čiau tik pa­si­svei­kin­da­vo­te pra­si­lenk­da­mi, klau­si­mas „kaip se­ka­si?“ ga­li iš­si­plė­to­ti į po­kal­bį, ku­ris pa­dės už­mig­ti po mė­ne­sio be­mie­gių nak­tų. Klaus­da­mi „man­da­gių“, for­ma­lių klau­si­mų (ypač ar­ti­mų­jų) – klau­sy­ki­te, ma­ty­ki­te, ką ir kaip jie at­sa­ko, at­kreip­ki­te dė­me­sį į juos, ne­sku­bė­ki­te guos­ti, ra­min­ti, ieš­ko­ti spren­di­mo iš­gir­dę jums ne­pa­tin­kan­tį at­sa­ky­mą. Kur kas dau­giau pa­dės nuo­šir­dus klau­sy­mas, o bė­do­je esan­tis žmo­gus daž­nai pa­ts ras spren­di­mą įveikti jį iš­ti­ku­sią bė­dą“, – sa­kė G. Nau­jo­kas.

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ inf.