Vem­bū­tuo­se – kny­gos pri­sta­ty­mas

„Po Gim­ti­nės dan­gum jau­čiuos pa­ky­lė­ta, dė­kin­ga, kad ga­liu čia pa­bū­ti…“ – jaut­riai ir nuo­šir­džiai skam­bė­jo poe­tės Jad­vy­gos Sa­ba­liaus­kai­tės-Sa­vic­kie­nės skai­to­mos nau­jau­sio ei­lė­raš­čio, skir­to gim­tie­siems Vem­bū­tams ir jų žmo­nėms, ei­lu­tės.

Rug­sė­jo 29-ąją Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Vem­bū­tų fi­lia­le, bend­ruo­me­nės sa­lė­je, vy­ko šios kraš­tie­tės svei­ki­ni­mų ir lin­kė­ji­mų kny­gos „Žmo­gus – be­ri­bis kaip pa­sau­lis“ pri­sta­ty­mas.

Pa­sak ren­gi­nio vieš­nios, be ga­lo ma­lo­nu po dau­ge­lio me­tų at­va­žiuo­ti į gim­ti­nę, su­si­tik­ti su bu­vu­siais kai­my­nais – jaus­mai, pri­si­mi­ni­mai, ge­ru­mas nie­kur ne­dings­ta, gal to­dėl iš tų po­jū­čių ir gi­mė tre­čio­ji Jadvygos kny­ga.

Atsk­leis­ti J. Sa­ba­liaus­kai­tės-Sa­vic­kie­nės gy­ve­ni­mo ke­lią, no­rą kur­ti, jos poe­zi­jos nuo­šir­du­mą pa­dė­jo ren­gi­nio ve­dė­jos – Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos Ra­sos Sta­ne­vi­čiū­tės – klau­si­mai vieš­niai ir skai­to­ma kū­ry­ba.

Apie be­ga­li­nį ma­mos no­rą rū­pin­tis ki­tais, da­ly­tis ir iš ši­tų pa­ska­tų gi­mu­sias tris jos kny­gas kal­bė­jo sū­nus Sau­lius.

Sa­vo kū­ry­bos dai­nų vi­siems do­va­no­jo Vieš­vė­nų kul­tū­ros cent­ro me­no va­do­vė Val­da Va­lu­žie­nė.

Ren­gi­nį or­ga­ni­za­vu­si bib­lio­te­kos Vem­bū­tų fi­lia­lo bib­lio­te­ki­nin­kė Dai­va Ba­go­čie­nė nuo­šir­džiai dė­ko­jo ra­šy­to­jai, ko­le­goms, Vieš­vė­nų kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kui Alf­re­dui Vait­ke­vi­čiui, Vem­bū­tų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kei Au­re­li­jai Jo­nu­šie­nei, Vieš­vė­nų kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­riui Gied­riui Pranc­kui, vi­siems at­vy­ku­siems bend­ruo­me­nės na­riams.
Ko­le­gų var­du Dai­vai už ren­gi­nį pa­dė­ko­jo Kau­na­ta­vos fi­lia­lo bib­lio­te­ki­nin­kė Vi­li­ja Jo­cie­nė.

Jad­vy­ga Sa­ba­liaus­kai­tė-Sa­vic­kie­nė gi­mė 1942 me­tais Tel­šių ra­jo­ne, Vem­bū­tuo­se, tarp gra­žių slė­nių ir kal­vų. Bai­gu­si Tel­šių Že­mai­tės vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – gim­na­zi­ja), moks­lus tę­sė Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te (da­bar – uni­ver­si­te­tas) ir įgi­jo bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę. Mo­ky­to­ja dir­bo 45-erius me­tus. Pas­ku­ti­nė dar­bo­vie­tė – Klai­pė­dos „Že­my­nos“ gim­na­zi­ja, ku­rio­je 26 me­tus mo­kė bio­lo­gi­jos pa­slap­čių.

Ned­rą­si au­to­rės kū­ry­ba pra­si­dė­jo dar vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Vė­liau, or­ga­ni­zuo­jant ves­tu­ves, gi­mi­nės su­si­ti­ki­mus, te­ko kur­ti sce­na­ri­jus, ku­rie daž­niau­siai bu­vo pa­rem­ti ei­lė­mis. Be ei­liuo­tų svei­ki­ni­mų ne­praei­da­vo ir ki­tos šven­ti­nės pro­gos.

2002 me­tais gi­mė pir­mo­ji kny­ga „Ves­tu­vės. Gi­mi­nės su­si­ti­ki­mai. Pro­gi­niai po­smai“. 2012 me­tais au­to­rė ėmė­si pro­zos ir pa­ra­šė „Slap­tą­ją by­lą Nr. 287. Ko ne­pa­pa­sa­ko­jo Tė­vas“. Ši kny­ga apie au­to­rės Tė­ve­lį, po­li­ti­nį ka­li­nį, ir skir­ta šei­mos na­riams, jų at­ža­loms.

Tre­čio­ji kny­ga vi­sai ki­to­kia – ei­liuo­ti svei­ki­ni­mai ir lin­kė­ji­mai, kur­ti baž­ny­ti­nio sen­jo­rų cho­ro bend­ra­žy­giams. Yra ei­lių, skir­tų au­to­rės šei­mos na­riams, drau­gams, ki­tiems ar­ti­mie­siems.

Pa­reng­ta pa­gal Tel­šių r. sav. Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos inf.