
37-erių Artūras Lubys yra puikus pavyzdys kitiems, kaip atkaklumas, darbštumas ir užsispyrimas gali padėti pasiekti užsibrėžtus tikslus. Iš Varnių kilęs vyras, karjerą pradėjęs nuo padavėjo-barmeno darbo, kadaise netgi aptarnavo Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą II, tačiau šioje srityje savo gyvenimo jis neuždarė. Ieškodamas naujos patirties išvyko į Norvegiją, kur per daugelį metų pelnė užsieniečių pasitikėjimą ir šiuo metu vadovauja vienai didžiausių elektronikos perdirbimo įmonių.
Monika GIRDVAINĖ
Įgijo padavėjo-barmeno profesiją
Telšių rajone, Varniuose, gimęs ir augęs A. Lubys gimtuosiuose namuose – retas svečias. Prieš aštuonerius metus išvykęs į Norvegiją vyras ten įsitvirtino, dirba prestižinėje įmonėje „Revac AS“ vadovaujamą darbą ir sėkmingai kuria gyvenimą svečioje šalyje.
Tačiau, kaip teigė pats Artūras, kelias link to tikrai nebuvo lengvas.
A. Lubys, Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijoje įgijęs pagrindinį išsilavinimą, savo gyvenimą nusprendė sieti su padavėjo-barmeno profesija. Mokydamasis šios specialybės tuometinėje Varnių profesinio parengimo mokykloje varniškis sakė labai praplėtęs savo akiratį.
„Mokydamasis sužinojau daug ką – nuo maisto ruošos, pateikimo iki stovėsenos, disciplinos ir vertybinių dalykų. Daug kas man iki šiol gyvenime padeda“, – tvirtino barmenu jau kurį laiką nebedirbantis vyras. Tačiau įgytomis žiniomis maisto gamybos ir patiekimo srityje jis iki pat šiol stengiasi nustebinti savo artimuosius.
Aptarnavo aukščiausius vadovus
A. Lubys, dirbęs barmenu apie dešimt metų, pasiekė daugiau nei kiti galbūt dirbdami tokį darbą visą gyvenimą. Iššūkių nebijantis vyras pagal specialybę vietinėje kavinėje-bare darbavosi dar besimokydamas. Baigęs mokslus, jis išėjo į privalomąją karinę tarnybą, ją baigė su padėkos raštu, tačiau ši veikla nesutrukdė tobulėti profesinėje srityje.
Po tarnybos Artūras įsidarbino viename Šiaulių restorane, bet norėdamas siekti dar daugiau išvyko į Vilnių. Ten kurį laiką dirbo Vilniaus banko valgykloje, kur kas rytą aptarnaudavo dabartinį Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, tuomet dirbusį Vilniaus banke. Kiek vėliau – darbas kitoje kavinėje, kur nuolatiniai lankytojai buvo Vyriausybės atstovai, įvairių partijų aukšti deputatai ir kitų institucijų vadovai.
Įgijus daug patirties ir įgūdžių A. Lubiui pavyko įsidarbinti prestižiniame Vilniaus restorane „Ida Basar“, kuris tuo metu buvo atsakingas už maistą ir pokylių rengimą Lietuvos prezidentūroje.
„Dirbau kaip padavėjas aptarnaujant ne tik Lietuvos, bet ir įvairių valstybių prezidentus, karalius ir imperatorius. Dabar net būtų sunku pasakyti, kiek aukštų asmenų teko aptarnauti. Turbūt labiausiai įstrigo karalienės Elžbietos II vizitas. Dvi savaites mokėmės ir repetavome visas detales, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai. Man buvo patikėtos atsakingos pareigos – aptarnauti pagrindinį stalą ir net įdėti cukraus į karalienės kavą. Šis vizitas man asmeniškai buvo didelis pasiekimas ir įrodymas, kad ir mokykla mažame miestelyje gali paruošti ir suteikti pagrindą šiai specialybei“, – įsitikinęs buvęs padavėjas-barmenas.
Restoranas „Ida Basar“ dabar veikia kaip muziejus ir ten iki šiol yra karališkas stalas su visa serviruote ir jį aptarnavusių padavėjų, taip pat ir A. Lubio, nuotraukomis ant sienos.
Norvegai įvertino pastangas
Dar dirbdamas profesionaliu padavėju-barmenu įvairiose šventėse ir pobūviuose Lietuvoje, Artūras, norėdamas užsidirbti, vykdavo į užsienį. Jam teko triūsti braškių laukuose Vokietijoje, picų fabrike Anglijoje, kol sulaukė pažįstamo pasiūlymo dirbti įmonėje Norvegijoje, kurioje tebesidarbuoja iki šiol. Atsakingas ir pareigingas vyras ilgainiui iš paprasto darbininko užsitarnavo pamainos vadovo pareigas. Tada A. Lubys nusprendė, kad jam per sunku dirbti skirtinguose darbuose Lietuvoje ir Norvegijoje, todėl atsisakė barmeno darbo ir savo ateitį ėmė kurti Norvegijoje. Šiuo metu vienoje didžiausių ir nuolat augančioje elektronikos perdirbimo įmonėje jis atlieka direktoriaus funkcijas ir vadovauja daugiau kaip 100 žmonių kolektyvui. Dauguma įmonės darbuotojų – lietuviai, kuriuos norvegai vertina už darbštumą ir pastangas.
„Kas susiję su sritimi, kurioje dirbu, jokių specialių mokslų nebaigiau. Manau, pagrindinė mokykla buvo mano visa sukaupta patirtis dirbant ankstesnius darbus ir įgyti gebėjimai bendrauti ir suprasti žmones, sąžiningai ir atsakingai žiūrėti į kiekvieną darbą ir būtinai jį padaryti iki galo“, – kalbėjo pašnekovas.
Svarbiausia – siekti tikslų
Nors galimybės grįžti į Lietuvą Artūras šiuo metu nesvarsto, tačiau gimtoji šalis ir Varniai jam visada išliks miela vieta apsilankyti ir sutikti savus žmones. Čia visuomet laukia neseniai 63-iąjį gimtadienį atšventusi mama Genutė, kuriai Artūras dėkingas už palaikymą ir įskiepytas gyvenimo vertybes.
„Būtent Varniuose nuo paprastų dalykų ir didelių svajonių viskas ir prasidėjo. Laimingas buvau dar būdamas vaikas, kai sėdėjau ant betoninių laiptinės laiptų. Atrodo, kitam to gal ir užtektų, bet aš visada norėjau daugiau. Norėjau pažinti pasaulį ir žiūrėdamas į praskrendančius lėktuvus svajojau vieną dieną skristi. Didžiulis mamos palaikymas iki šiol mane motyvuoja eiti pirmyn ir daryti darbus, dėl kurių ji manimi galėtų didžiuotis. Su mamos palaikymu mane lydi sėkmė“, – neabejoja varniškis ir perduoda mamai šilčiausius linkėjimus.
Paklaustas, kas yra svarbiausia norint būti pastebėtam ir išgirstam, Artūras įsitikinęs: „Nėra skirtumo, esi iš mažo miestelio ar iš didmiesčio, svarbu nebijoti siekti savo tikslų ir pasitikėti savimi. Taip, ne visada bus lengva, kiekviena veikla turi pliusų ir minusų. Tačiau dėl savo ateities tikrai verta pasistengti – juk gyvename tik kartą. Ir nors šiandien aš esu laimingas, nežadu sustoti imti iš gyvenimo viską, ką jis man siūlo.“