Kiekvieną pavasarį Šiauliuose skambanti muzikos šventė „Resurrexit“ tampa neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalimi. Tačiau, kad festivalis įvyktų sklandžiai, reikia ne tik meninės vizijos, bet ir milžiniško organizacinio darbo. Kaip gimsta šis festivalis? Su kokiais iššūkiais susiduria jo organizatoriai? Apie tai pasakoja festivalio organizacinės komandos nariai – festivalio meno vadovas Linas Balandis, projekto vadovė Vita Butvilienė, „Polifonijos“ vadovė Nijolė Saimininkienė ir festivalio veiklų koordinatorė Julija Kot-Kazymirko.
Jau aštuntus metus vadovaujate koncertinei įstaigai „Polifonija“, tad lygiai tiek pat esate ir festivalio RESURREXIT direktorė. Kokius didžiausius iššūkius patiria festivalio organizacinė komanda?
Nijolė Saimininkienė („Polifonijos“ vadovė) šypsosi, tačiau iš karto patikslina:
Nijolė Saimininkienė: Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tikroji festivalio direktorė yra Vita Butvilienė. Aš esu visos įstaigos administracijos vadovė, ir būtų labai nemandagu sau prisiskirti svetimus nuopelnus. Vita ir „Polifonijos“ meno vadovas Linas Balandis renkasi programas ir atlikėjus, visa tai kaip prabangius karolius suveria ant organizacinio siūlo ir žiūri, kad vėrinys būtų prasmingas ir meniškas. Vitai tenka daug atsakomybių: nuo paraiškos finansavimui parengimo iki sutarčių sudarymo. Tai ji derasi dėl honorarų, sudaro sąmatas ir sutartis, rūpinasi koncertams tinkamų erdvių parinkimu ir daugybe kasdienių smulkių veiklų, kurias išvardinti pritrūktų viso interviu laiko. Festivalio rengimo komandoje labai reikalinga yra vadybininkė Julija Kot-Kazymirko, kurios iš pirmo žvilgsnio nematomi, bet labai svarbūs darbai padaro festivalį tokiu, koks jis matomas žiūrovui. O iššūkiai… Jie – amžini organizatorių palydovai. Nes visų detalių numatyti neįmanoma. Kartais maža smulkmena sugadina visą reikalą (pvz., nepakankamai iki koncerto įšilusi Katedra ir dėl ko neįmanoma groti itin jautriais senoviniais instrumentais), o sudėtinga problema (staiga paaiškėja, kad, likus dviems valandoms iki koncerto pradžios, neatvyks pagrindinis atlikėjas) išsprendžiama operatyviai ir greitai, čia pat, vietoje, pakeičiant koncerto programą, publikai to net neįtarus.
Ar esate kada nors atsisakę idėjos dėl organizacinių sunkumų? Kokia tai buvo idėja?
Nijolė Saimininkienė pritariamai linksi.
Esame. Kartais organizatorių norai ir planai nesutampa su atlikėjų galimybėmis, pavyzdžiui, laike. Festivalis trunka tik vieną savaitę, ir kartais pageidaujamas atlikėjas tuo metu būna užimtas. Tokiais atvejais tenka atsisakyti arba daryti, pavyzdžiui, festivalio Įžangos koncertą dar gerokai iki oficialios festivalio pradžios. Esame darę festivalio „Post scriptum“ – dėl tų pačių priežasčių. Kita priežastis – atlikėjo ar idėjos „kaina“. Visi žinome jausmą, kai kažko labai nori, o įpirkti negali. Čia irgi taip būna, kai reikia luktelti kol svajonės galės tapti realybe. Būna ir taip, kad mūsų nuomone, atlikėjų siūloma programa nėra verta tiek, kiek jie patys įsivaizduoja.
Papasakokite, prašau, kaip gimsta festivalio programa? Kas lemia atlikėjų ir kūrinių pasirinkimą?
Festivalio meno vadovas Linas Balandis pasiremia į kėdės atlošą ir šiek tiek susimąsto, tarsi bandydamas prisiminti visą tą ilgą kūrybinį procesą.
Linas Balandis, festivalio meno vadovas: Tai nėra paprastas procesas. Programa formuojasi iš patirčių – to, ką matai ir girdi keliaudamas po įvairius festivalius, konkursus, dalyvaudamas koncertuose ar komisijų veikloje. Matai menininkus, kurie galėtų būti patrauklūs Šiaulių auditorijai, stebinti ir sudominti ją. Tuomet geriausius iš jų atsirenki ir kvieti dalyvauti festivalyje.
Žinoma, kai kurie programos elementai jau yra nusistovėję. Pavyzdžiui, atidarymo ir uždarymo koncertuose paprastai dalyvauja orkestrai, chorai – todėl šiuo atveju daugiausia dėmesio skiriame kūrinių atrankai. Kitas svarbus festivalio elementas – jau ketvirtus metus organizuojama mokslinė konferencija, todėl, siekiant išlaikyti tęstinumą, svarstome, kokius lektorius pakviesti, kad jų pranešimai būtų įdomūs ir prasmingi. Taip pat ilgainiui tradicija tapo ir „Šiaulių skambančios bažnyčios“ – tai dar vienas festivalio dėmuo, kuris formuojasi nuolat ieškant naujų atlikėjų ir idėjų.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad 2025 metais mes jau galvojame apie 2027–2028 metų programas. Tai reiškia, kad 2025-aisiais jau turime sudarytą sekančių metų programą, o einamųjų metų programa ne kuriama, o įgyvendinama. Festivalio programos sudarymas – tai ne vienerius metus trunkantis darbas, kurio neįmanoma atlikti paskubomis.
Kūrinių pasirinkimą pirmiausia lemia, tiesą sakant, mano skonis (šypsosi). Renkuosi tai, kas, mano nuomone, labiausiai tinka „Resurrexit“ festivaliui, atsižvelgiant į visų tais metais dalyvausiančių atlikėjų visumą. Kartais pasirinkimą lemia ir dedikacijos – atitinkami jubiliejiniai metai, kuriems skiriame muzikinius akcentus.
Kalbant apie atlikėjų atranką, svarbiausias kriterijus – aukščiausio lygio profesionalumas. Mūsų festivalyje nedalyvauja žemo meninio lygio atlikėjai, kurių kokybė būtų abejotina. „Resurrexit“ scenoje pasirodo tik išskirtiniai menininkai, kuriuos kviečiame labai atsakingai. Tačiau, nepaisant to, kad esame profesionaliosios muzikos festivalis, skiriame dėmesio ir kokybiškam mėgėjų menui – visą šeštadienį skiriame „Šiaulių skambančioms bažnyčioms“, kur kviečiame aukščiausios – pirmosios – kategorijos šalies mėgėjų chorus ir pristatome juos Šiaulių publikai.
Kaip užtikrinate, kad festivalis išliktų aktualus ir nenustotų stebinti publikos?
Tęsia Linas Balandis: Visų pirma, tiek aš, tiek festivalio vadovė, veiklų koordinatorė ir kiti komandos nariai turime jausti vadinamąjį kultūrinį pulsą. Turime nuolat stebėti, kas vyksta kultūriniame pasaulyje ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje – kokios tendencijos vyrauja ir ką galėtume pritaikyti savo festivalyje.
Kartais, žvelgdami kūrybiškai, galime net patys kurti naujas tendencijas, kurios vėliau pasirodo patrauklios ir kitiems festivaliams. Yra buvę atvejų, kai mūsų idėjos įkvėpė kitus renginius – bet kol kas daugiau detalių neatskleisiu (šypsosi). Paliksiu intrigą, intrigą skaitytojams patiems daugiau domėtis, patirti ir atrasti.
Kaip užtikrinate, kad festivalis vyktų sklandžiai – nuo finansavimo iki smulkių logistinių detalių?
Prie pokalbio prisijungia Vita Butvilienė, projekto vadovė: „Festivalis „Resurrexit“ – bene stambiausias „Polifonijos“ projektas, kurio gimimui kasmet ruošiamasi iš anksto. Dar neprasidėjo šiųmetis festivalis, o jau dabar esame nutarę, kas įdomaus lauks mūsų gerbėjų kitąmet. Kai kurių atlikėjų ar meninių programų „rezervacijas“ padarome ir prieš dvejus metus. Turime ir tokių vizijų, kurias saugome svajonių dėžutėse dar daugiau metų. O iššūkių kasmet apstu ir visus juos sunku suskaičiuoti – apystorei knygai medžiagos pakaktų (juokiasi). Sunkiausiai yra numatyti visas situacijas, įvairių paslaugų poreikį, tinkamai sudėlioti sąmatą ir parengti paraišką taip, kad ją vertinantys ekspertai patikėtų šio renginio reikalingumu bei skirtų pakankamą finansavimą. Festivalio „Resurrexit“ pagrindiniai rėmėjai – Šiaulių miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Šių institucijų finansinė parama suteikia mūsų klausytojams galimybę lankytis aukščiausios meninės vertės koncertuose nemokamai arba už simbolinę kainą.“
Ko labiausiai bijo festivalio organizatoriai?
Julija Kot-Kazymirko, festivalio veiklų koordinatorė: Didžiausia baimė, kuri nuolat kirba būtent mano mintyse, – ar susirinks klausytojai? Mes mėnesių mėnesius planuojame, kviečiame pasaulinio lygio muzikantus, deriname kiekvieną detalę, ir vis tiek paskutinėmis dienomis nerimaujame: ar žmonės ateis? Nesvarbu, koks nuostabus būtų koncertas, jeigu žiūrovų bus vos keletas – tai liūdnas scenarijus tiek atlikėjams, tiek mums, organizatoriams. Įsivaizduokite: atvyksta orkestras, chorai, solistai, scenoje trys šimtai žmonių pasiruošusių užburti publiką, o bažnyčioje – vos kelios akys…
Tam, kad šis košmaras netaptų realybe, dirbame iki paskutinės akimirkos – skelbiame informaciją, kalbamės su žmonėmis, dalinamės užkulisiais, kad festivalio vardas skambėtų visur. O jei vis dėlto būna vakaras, kai žiūrovų mažiau, suprantame – kultūra kartais yra lyg loterija ir aukšto meninio lygio paklausa ne visada lygi pasiūlai. Bet kai matai, kaip net mažesnė publika įsitraukia, kaip jų akys spindi iš emocijų – supranti, kad verta stengtis dėl kiekvieno.
Apie kokią, Jūsų nuomone, festivalio pusę koncertų klausytojai nesusimąsto, bet jiems būtų vertinga apie tai žinoti?
N.S.: Aš apskritai nežinau, apie ką festivalio koncertuose mąsto mūsų žiūrovai. Kiekvienas jų – savitas, individualus, išskirtinis. Tikriausiai, mąsto apie save, savo pojūčius, svajones; muzikos apgaubti, kuria ateities vizijas, galvoja apie savo mylimus žmones ar mintimis nusikelia į pamėgtas vietas… Toks yra muzikos poveikis, ir, tikiuosi, mūsų klausytojai tai patiria. O apie ką nesusimąsto, tai dar sunkiau atsakyti. Jeigu turima galvoje kažkokie festivalio administraciniai klausimai ar organizaciniai sunkumai, tai žiūrovui, klausytojui apie tai nereikia nei mąstyti, nei žinoti. Jis atėjo patirti katarsį. Ir mes, organizatoriai, turime jam sukurti muzikos šventę – nepamirštamą, jaudinančią, pakylėjančią. Bet vis tik žiūrovams vertinga būtų žinoti, kad tikras, geras menas nenukrenta šiaip sau – kaip obuolys nuo obels. Meną kuria žmonės. Ir jiems už tai turi būti atlyginta.
Žvelgiant į „Resurrexit“ užkulisius, aiškėja, kad festivalis – tai ne tik muzika, bet ir daugybė nematomų pastangų, kruopštus planavimas bei nuolatinis kūrybiškumo ir organizacinių gebėjimų išbandymas. Tačiau būtent tai ir daro jį gyvu, nenuspėjamu bei kasmet laukiamu įvykiu. Ir nors organizatoriai pripažįsta, kad didžiausia jų baimė – tuščios koncertų salės, akivaizdu, jog publika kiekvieną pavasarį sugrįžta, o tai – geriausias įrodymas, kad visos pastangos buvo vertos.
Tad jei dar nesate patyrę „Resurrexit“ magijos, dabar pats metas pradėti – sekite festivalio naujienas, domėkitės programa ir atraskite koncertus, kurie praturtins jūsų pavasarį. Ateikite, klausykitės ir leiskite sau mėgautis aukščiausio lygio menu, kuris kasmet į Šiaulius atneša nepakartojamų muzikinių akimirkų.
Loading ...
