Mažeikių muziejuje tris gegužės vakarus vyks genealogijos paskaitų ciklas „Tyrinėdamas giminę, tyrinėji kraštą“.
Dalyvauti ir pasimokyti ieškoti giminės šaknų, kurti giminės medį kviečiami visi norintieji, nepriklausomai nuo amžiaus ar turimos patirties, susijusios su genealogija.
Paskaitas ves ir su mažeikiškiais bendraus genealogijos tyrinėtoja, neformaliojo švietimo specialistė, projekto „Stiprios šaknys“ sumanytoja Evelina Viktorija Žemeikytė.
Suplanuotos trys paskaitos
Nemokamos genealogijos paskaitos muziejuje bus skaitomos gegužės 8, 15 ir 22 dienomis nuo 18 val. Vienos paskaitos trukmė – apie pustrečios valandos. Iš anksto registruotis nereikia.
Informaciją klausytojams planuojama pateikti temomis. Tam, kad, ją išklausius vienu kartu, neapsunktų galvos.
Pirmoji paskaita – „Genealogija ir šeimos istorija: kam reikalinga ir kaip pradėti tyrinėti?“ bus skirta informacijos paieškų galimybėms, svarbiausiems šaltiniams, giminės istorijos situacijai nuo tremties, emigracijos iki nežinomų kapaviečių bei neišlikusių giminės nuotraukų aptarti.
Antroje paskaitoje, pavadintoje „Genealogija ir šeimos istorija: ką slepia rankraščiai?“, dalyviai daugiau sužinos apie Lietuvoje gyvuojančias religines bendruomenes, gimimo, santuokų, mirties įrašų paiešką, šifravimą bei skaitymą, papildomus šaltinius.
Trečioje bus aptarta tema „Genealogija ir šeimos istorija: praktiniai patarimai“ – giminės medžio sudarymas, informacijos rinkimas ir jos sisteminimo būdai, pagalbiniai informacijos gavimo metodai, tokie kaip DNR testai, giminaičių apklausos, nuotraukų paieškos ir kiti.
Siekia padėti žengti pirmuosius žingsnius
Idėja surengti paskaitų, kurių metu Mažeikių miesto ir rajono gyventojai turėtų galimybę sužinoti praktinių dalykų apie giminės šaknų paieškas, kilo Mažeikių muziejaus darbuotojams.
„Vis daugiau žmonių domisi savo giminės šaknimis. Tą ypač matome viešojoje erdvėje.
Tiems, kurie suspėjo pakalbinti vyriausius giminės narius, kiek lengviau pradėti giminės istorijos tyrinėjimą. Vis tik, norint gilintis į bažnytinius dokumentus, reikia tam tikrų žinių. Kol išmokstama, kur ir kaip ieškoti bei suprasti reikalingą informaciją, gali prireikti daug laiko. Tai ir kilo mintis pakviesti lektorę, kuri suteiktų koncentruotos pradinės informacijos, padėsiančios žengti pirmuosius žingsnius“, – kalbėjo Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris.
Pasak jo, tokios paskaitos, kursai muziejuose vis labiau populiarėja. Juolab kad daugelis muziejų savo rinkiniuose saugo senųjų bažnytinių metrikų originalus. Jie visuomenei yra viešai prieinami skaitmeniniu pavidalu ir neretai tampa labai svarbiu informacijos šaltiniu giminės šaknų paieškose.
Susidomėjo dar būdama moksleive
Į Mažeikius vesti paskaitų apie genealogiją atvyksianti E. V. Žemeikytė yra sukūrusi interneto svetainę „Stiprios šaknys“ ir taip pat pavadintą paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“ – čia skelbia įvairios informacijos, susijusios su genealogija, giminės istorijos edukacijomis, dalijasi pasakojimais apie giminės ieškojimus.
„Santarvės“ pašnekovė sakė, kad aiškios ribos, kada ji pajuto norą labiau pažinti savo giminę, nebuvo.
„Turbūt dar mokykloje, prieš dešimt metų, ėmiau domėtis viena savo giminės medžio šaka, apie kurią buvo mažiau žinių nei apie kitas. O paskui domėjimąsi dar paskatino lietuvių kalbos mokytoja, paskelbusi konkursą, kuriam reikėjo rašyti su gimine susijusius rašinius. Tai tada aš paėmiau pirmąjį gyvenime interviu – kalbinau savo senelį apie jo giminę. Toks buvo pirmasis žingsnis arba tam tikras mano domėjimosi atskaitos taškas“, – prisiminė Evelina.
Sudomino bažnytinės knygos
Baigusi mokyklą Evelina bandydavo pasidomėti giminės šaknimis, bet nelabai žinojo, kaip tai reikėtų daryti.
O socialiniame tinkle „Facebook“ Evelinai vis užkliūdavo informacija, kad žmonės internete skaito bažnytines knygas, paskui aiškinasi, bando į lietuvių kalbą išsiversti, kas jose parašyta.
„Pasirodė įdomu, bet tuo metu dirbau samdomą darbą ir neturėjau laiko. O kai sulaukiau atostogų, atradau laisvesnio laiko, pagalvojau, kad reikia paskaityti, kas ten tose knygose rašoma. Norėjau surasti savo promočiutės gimimo datą. Informacijos paieškos bažnytinėse knygose taip įtraukė, kad dvi savaites nuo ryto iki nakties prasėdėjau prie kompiuterio. Bet per tą laiką „susidėliojau“ ir didelę dalį giminės medžio“, – prisiminė pašnekovė.
Norisi dalytis žiniomis
E. V. Žemeikytė pasakojo, kad yra surankiojusi labai daug informacijos apie savo giminę, tačiau neabejoja: medžiagos tyrinėjimams užteks visam jos gyvenimui. O paskui būtų smagu visą šią informaciją perduoti palikuoniams, kurie galėtų pratęsti šio giminės medžio pildymą.
Žodžiu, genealogijos tyrimai – ne baigtinis dalykas.
Domėdamasi savo giminės šaknimis Evelina sukaupė nemažai informacijos, patirties ir palaipsniui pradėjo šviečiamąją veiklą. Juolab kad ir iš savo patirties žinojo, ir iš žmonių išgirsdavo: pradėjus domėtis genealogija, iškyla daug ir įvairių klausimų, o atsakymus tenka susirasti pačiam. „Genealogijai skirtų konferencijų, paskaitų Lietuvoje būna. Tačiau jos moksliškos ir labiau tiems, kurie šioje srityje orientuojasi. Renginiai žmonėms, kurie nori domėtis savo giminės istorija, o pradės nuo nulio ir nelabai turi iš ko pasimokyti, reti“, – kalbėjo E. V. Žemeikytė.
Pataria, pamoko, bet darbo neatlieka
Tam tikru metu ji nutarė, kad kitiems žmonėms jų genealoginių tyrimų neatliks, jų giminių medžių nesudarinės. Kai žmonės paprašo pagalbos paieškoti vieno ar kito protėvio, padėti išversti nesuprantamus ar sunkiai įskaitomus įrašus bažnytinėse knygose, Evelina padeda, pataria, bet viso darbo už juos nedaro.
„Galvoju, kad yra prasmingiau, kai žmogus pats po gabaliuką renka duomenis, faktus, informaciją, ir taip po šakelę augina giminės medį. Nes juk vienas dalykas yra gauti į rankas jau kieno nors kito padarytą, paruoštą darbą. Ir visai kitaip, kai jį darai pats“, – įsitikinusi „Santarvės“ pašnekovė.
Susidomėjimas genealogija auga
E. V. Žemeikytė pastebi, kad domėjimasis giminės šaknimis Lietuvoje populiarėja. Dalis šią veiklą pradėjusių žmonių ją tęsia daug metų. Kiti savo giminės istorija domisi „priebėgomis“ – tam tikrais laikotarpiais.
Nors statistikos, kokio amžiaus asmenys labiausiai ja domisi, nėra, pašnekovė teigė, kad dažniausia tai 50-ies ir vyresnių žmonių tema.
„Matyt, gyvenime ateina laikas, kai žmogui kyla noras daugiau sužinoti, iš kur jis kilęs, kas jo protėviai. Bet, man atrodo, ir jaunimo susidomėjimas auga. Gal jauni žmonės ne taip daug reiškiasi, mažiau klausia“, – mintimis dalijosi E. V. Žemeikytė.
Pašnekovės nuomone, jaunimo susidomėjimas genealogija didele dalimi priklauso nuo suaugusiųjų pavyzdžio.
„Jaunuolis gali būti kad ir tik vieną kartą girdėjęs. Bet kuriuo nors metu jam gali „caktelėti“ mintis apie tai, kad kažkada šį tą girdėjo ir gal vertėtų pasidomėti apie savus išsamiau, daugiau, giliau, gal vertėtų bandyti sudaryti giminės medį“, – kalbėjo genealogijos tyrinėtoja.
Galima sužinoti, kaip gyveno
E. V. Žemeikytė pastebėjo: kai kurie žmonės, net jei ir nori leistis į giminės šaknų paieškas, turi tam tikrų įsitikinimų. Pavyzdžiui, kad yra per seni, kad nesugebės, nesupras.
Kiek įmanydama tokius įsitikinimus Evelina bando paneigti: domėtis genealogija – nei per anksti, nei per vėlai, o jei pradedi, turi užsidegimo, kantrybės, tikrai viską išsiaiškinsi.
Tie, kam kada nors yra tekę pavartyti internete skelbiamas bažnytines knygas, skaitinėti įrašus apie gimimus, santuokas, mirtis, supranta, kad iš jų galima susidaryti vaizdą, kaip seniau žmonės gyveno, su kokiais gyvenimo išbandymais susidurdavo. Kitaip tariant, gali įvertinti civilizacijos pokyčius ir žmonėms jos suteikiamus privalumus.
Pavyzdžiui, skaitant bažnytines knygas, galima pamatyti ir palyginti, koks didelis buvo žmonių mirštamumas. Šeimos anksčiau buvo didelės, bet nereti atvejai, kai iš dešimties šeimoje gimusių vaikų pusė išmirdavo. Kartais mirties priežastimi būdavo nurodomos tokios ligos kaip skarlatina, tymai. Bet neretai prie kūdikių mirties priežasties būdavo nurodoma „mirė nuo silpnumo“. Kitaip tariant, tėvai taip ir nesužinojo, kas nutiko jų kūdikiams, niekaip negalėjo pagelbėti.
„Kita vertus, anksčiau gyvenusių žmonių pasaulio vaizdas buvo aiškesnis: žmonės žinojo, kaip, kada ir kas turi būti. O mes, gyvenantieji dabar, turime daug laisvės, bet kartais nežinome, ką su ta laisve veikti… Bet patirti tai, ką patyrė mūsų protėviai, eidami per visus istorijos laikotarpius, išgyvendami karus, visokias baisybes, tikrai nenorėtume“, – kalbėjo lektorė.
Svarbu neteisti praeities
Pirmą kartą į Mažeikius vesti paskaitų atvyksianti E. V. Žemeikytė kalbėjo, kad genealogija susidomėjusiems žmonėms ji pirmiausia pataria neteisti praeities. Nes niekada negali žinoti, kaip buvo. O juk vieni ar kiti giminaičiai galėjo būti nuskriaustieji, bet galėjo būti ir skriaudikai.
„Tikrai būna, kad žmonės randa dalykų, kurie atbaido nuo tolesnių paieškų. Jie pradeda svarstyti: kodėl taip atsitiko, kaip galėjo taip atsitikti, kodėl vienas ar kitas giminaitis pasielgė taip, o ne kitaip. Taip jau yra, kad vienas įvykis nulemia kitus įvykius ir jų eigą. Įvykių galėjo būti visokių – žiaurių, skaudžių, nelinksmų, nesuprantamų… Taip pat ir žmonių charakterių buvo ir yra visokių, ir jų pasirinkimų – taip pat. Tokią tiesą priimti yra tikrai sunku“, – akcentavo E. V. Žemeikytė.
Išdrįsus giminės istoriją ir anksčiau gyvenusius giminaičius pamatyti tokius, kokie jie buvo, jų nesmerkiant ir nekaltinant, dažnu atveju galiausiai pavyksta surasti atsakymus, kokios praeityje susidėliojo aplinkybės, kad žmogus nutarė žengti būtent tokį žingsnį. O gal jis ir nesirinko, gal tiesiog atsitiko taip, kaip atsitiko.
„Tai tas dalykas – neteisti – yra vienas pagrindinių. Nes jei nusiteiksi „aštriai“ ir svarstysi, kaip čia neteisingai tie mano protėviai pasielgė, tada didelės sėkmės šaknų paieškose gali ir nesulaukti, nes tiesiog pats save stabdysi“, – apibendrino „Santarvės“ pašnekovė.
Neringa ŠVELNIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
