Turto dalybos supriešino kraujo ryšiais nesusietus asmenis

Turtas – dažna žmonių nesantaikos priežastis, galinti supykdyti net artimiausius šeimos narius, išskirti draugus. Janapolėje gyvenanti Zita Monstavičienė ir jos sesuo Danutė Bernotienė panoro atskleisti istoriją apie prarastą tėvų turtą. Moterys pasakojo netekusios dalies tėvų sodybos ir 3 ha žemės sklypo – esą šis turtas atiteko ne giminaičiui, o kraujo ryšiais nesusietam asmeniui – pamotės pusseserės dukrai Marytei Sabaliauskienei.
Atgauti tėvų turto moterys nesitiki, bet viliasi, jog paviešinta istorija įspės kitus žmones ir galbūt apsaugos juos nuo panašaus likimo.
Stasys Stasiulis ir Liudvika Balnytė susituokė 1949-aisiais metais. Sutuoktiniai susilaukė trijų atžalų: Zigmo, Danutės ir Zitos. Penkių asmenų šeima gyveno Viešvėnų seniūnijos Survilų kaime esančioje sodyboje – jos statinius susirentė savomis rankomis.
Šiandieną iš penkių asmenų šeimos likusios tik seserys, kurios tikėjo, jog po tėvų mirties visas turtas atiteks joms – teisėtoms paveldėtojoms. Tačiau į palikimo istoriją, be Stasiulių šeimos narių, įsipynė pašaliniai asmenys – antrosios tėvo žmonos giminaičiai.
Namą statė patys
Zita ir Danutė pasakojo, jog nuosavo būsto trokštantys tėvai apie 1958 m. Viešvėnų sen. Survilų kaime nusipirko seną Gedvilų sodybą: „Ėjo metai. Senos sodybos pastatai vis blogėjo, troba buvo be grindų, kiauru stogu. Tėvai kaip įmanydami kamšė, dengė stogą skiedromis, klojo aslą. Galiausiai troboje buvo nebeįmanoma gyventi. Tėvai puoselėjo viltį pasistatyti naują trobą, keletą metų ruošė medieną. Tada buvo tarybiniai laikai, statyti ten, kur gyveni, nebuvo galima, visus varė į sodybas. Tėvai nenorėjo keltis į kitą vietą, tad ryžosi statyti ten, kur gyveno. Trobą statėsi su didele baime. Statybinių medžiagų nebuvo, pinigų trūko, tad mes, vaikai, iš dirbamos žemės rinkome akmenis pamatams, tempėme kibirais į kiemą. Taip pat ėjome iš pelkės rinkti kiminų, džiovindavome juos, o meistrai dėjo tarp rąstų kaip šiltinimo medžiagą.“
Džiaugsmą dėl baigiamo statyti namelio užtemdė komisija: pripažinusi statybas nelegaliomis, namelį liepė nugriauti.
Galiausiai problema išspręsta šeimos naudai – jai leista pabaigti statybas. Stasiuliai džiaugėsi įgyvendinę savo svajonę: gyveno troboje, į kurią buvo atvesta net elektra.
Tėvas vedė antrą kartą
Zita pasakojo, kad mama neatlaikė sunkaus darbo bei išgyvenimų ir 1973 m. rudenį iškeliavo Amžinybėn. Po metų mirtis pasiglemžė ir pašnekovių brolį Zigmą.
„Tėvas liko vienas, gyveno ūkiškai, dirbo paštininku. Pasklidus kalboms, kad jis ieško pačios, geras pažįstamas Pranas Bagočius pripiršo moterį be vaikų: 1975 m. tėvas įteisino antrąją santuoką su Eugenija Pleškyte, – teigė pašnekovė. – Ji kartu su mama Ona Pleškiene gyveno labai senoje, prie žemės priplotoje lūšnoje Viešvėnų sen. Mitkaičių k. Į naujai pastatytus ir įrengtus namus pamotė atėjo gyventi savo kraitį susidėjusi į lagaminą. Po kurio laiko Ona pradėjo prašyti apsigyventi pas dukrą ir žentą, tėvas sutiko.“
Zita tvirtino, kad tėvą dažnai aplankydavo ūkio darbus padėdavę nudirbti jos sesuo Danutė su vyru.
„Tėvas labai dažnai sakydavo: „Kai aš numirsiu, nevarykit pamotės lauk iš namų, kai ji numirs, viskas paliks jums.“ Su pamote išgyvenęs 19 metų, tėvas mirė 1994 m., – prisiminė Zita. – Po tėvo mirties pas notarą pastatai ir žemė buvo padalinti į tris dalis. Pamotė liko gyventi mūsų tėvų namuose, pastatais ir žeme naudojosi pati viena. Kol pamotė gyveno su tėvu, jos giminaičiai nesilankydavo, po tėvo mirties pradėjo užsukti Marytė Sabaliauskienė su dukromis Zita ir Regina, giminaitis Linas Žukauskas. Tuomet prie namų valdos kiekvienai sodybai buvo priskirti 3 ha žemės. M. Sabaliauskienė perkėlė iš gretimo kaimo giminių žemę ir prie sodybos priskirti 3 ha žemės tarytum išnyko. Žemė buvo įteisinta pamotės vardu. M. Sabaliauskienė veikė vienašališkai, niekam nepranešė apie žemės perkėlimą, – kalbėjo pašnekovė.
Šiandieną Zita ir Danutė tikino, jog sodyba joms rūpi ne kaip turtas, o kaip šeimos prisiminimų sklidina tėviškė: namelio sienos matė tėvų gyvenimą, vaikų augimą, 1970 m. iš sodybos į armiją išėjo brolis Zigmas, 1971 m. ištekėjo ir tėvų namuose apie pusantrų metų dar gyveno ir pati Zita, ten susilaukė pirmagimių dukrų dvynių.
Neteko žemės ir dalies sodybos
Seserys teigė, jog 2011-ųjų gruodį, mirus pamotei, net nenutuokė, kad turto dalybos pakryps tokia linkme. Pašnekovės tvirtino, kad tėvelis visada sakydavo, jog turtas paliks joms.
„Mirus pamotei, M. Sabaliauskienė su dukromis pasijuto pilnateisėmis šeimininkėmis mūsų tėvų namuose, paprašius grąžinti trobos raktus, pasakė, kad ne viską išvežė ir dar nerado pinigų. Nuvažiavus į tėviškę pasiimti raktų, prisistatė M. Sabaliauskienė su dukterimis, traktoriumi su priekaba atvyko L. Žukauskas. Viskas buvo sukrauta į traktoriaus priekabą“, – pasakojo moterys.
Pašnekovės sakė, kad pamotės giminaičiai, ieškodami vertingesnių daiktų, išgriovė net krosnį, o išvažiuodami sodyboje paliko netvarką. Moterys mano, kad M. Sabaliauskienė įnirtingai ieškojo tėvelio laiško, kuriame jis išreiškęs valią, jog visas turtas po antrosios žmonos mirties atitektų jo dukroms.
Zita ir Danutė prisiminė naiviai tikėjusios, jog M. Sabaliauskienės sąžinė prabus ir ji grąžins joms tėviškę. Palikimo atomazga seseris sukrėtė: prie sodybos buvusius 3 ha žemės ši moteris pardavė.
Be to, pašnekovės teigė, kad šį rudenį tėvelių statyto namo trečdalį velionės pamotės pusseserės dukra M. Sabaliauskienė padovanojo Rainiuose gyvenančiam Andriui Ž. Zita sakė, jog šis asmuo atvyko pas ją į parduotuvę (Zita dirba Janapolės parduotuvėje) ir svaidėsi grasinimais. Tai esą girdėjo ir parduotuvėje buvęs vadybininkas.
Zita baiminasi dėl savo saugumo: minėto asmens nuotrauką ji matė internete ir skaitė straipsnį, jog šis, trečdalio sodybos savininkas, nuteistas už narkotikų prekybą.
Dovana mainais į pinigus?
„Telšių ŽINIŲ“ redakcijoje su viena iš dukrų apsilankiusi M. Sabaliauskienė pateikė savą įvykio versiją. Moteris tvirtino norėjusi pagal įstatymą paveldėtą trečdalį sodybos padovanoti Zitai ir jos seseriai Danutei, bet šios esą atsisakiusios.
„Išleido įstatymą, kad už netvarkingas sodybas baudžiama, Zita su Danute dovanojimo atsisakė, pabėgo iš notarės kabineto, tai aš įdėjau skelbimą į laikraštį, tam, kuris atsiliepė, ir padovanojau“, – pasakojo M. Sabaliauskienė.
Moteris tvirtino, jog 3 ha žemės perkėlimą tvarkė jos dabar jau velionė giminaitė Eugenija, o ji pati esą prie to neprisidėjo: „Veikiau pagal savo sąžinę. Perkelta žemė buvo mano senolių, tai kodėl turėjau jos nepasiimti?“
Pašnekovė neneigė po pusseserės mirties iš sodybos susirinkusi įvairių daiktų: „Turėjau tam teisę, gi ji aštuoniolika metų gyveno viena.“ O paklausta, ar prižiūrėjo Zitos ir Danutės pamotę, atsakė: „Truputį rūpinomės, atvykdavome jos aplankyti nuo 2008-ųjų, kai pradėjau nebedirbti.“
M. Sabaliauskienė sakė turinti laišką, kuriame jau dabar velionė esą pasakoja apie nelengvą savo gyvenimą, apie tai, kad sutuoktinis jos pinigus atidavė savo dukterims.
Paklausta, ar tikrai sodyboje paliko netvarką, moteris nusišypsojo ir tarė: „Sienų neišverčiau.“
Tačiau Zita ir Danutė tvirtino, jog M. Sabaliauskienė turtą joms norėjo parduoti, tačiau sandorį pas notarą įtvirtinti dovanojimo sutartimi.
Danutė savo mobiliajame telefone parodė žinutę, kurią pasirašė M. Sabaliauskienė: „Laba diena, Zita, Danute, notarės pasakymu pirmumo teise siūlome Jums pirkti 1/3 pastatų už 5 000 Lt, žemę (3,42 ha) po 6 000 Lt už vieną ha – iš viso 20 520 Lt. Savo pasiūlymus parašykite, aptarkime susitikę 2012 04 27. Laiką ir datą siūlykite. Marytė Sabaliauskienė.“