Iš Žemaitijos kilęs, Vilniuje gyvenantis Antanas Paulauskas yra puikus pavyzdys, kaip mažo vaiko didelė svajonė ir užsispyrimas jos siekiant gali virsti į prasmę teikiančią gyvenimo veiklą.
Vos septynerių metų berniuko tėvui ištarti žodžiai apie norą tapti lakūnu buvo pranašiški – A. Paulauskas jau apie dvidešimt metų pilotuoja lėktuvus.
Už galimybę pabandyti valdyti lėktuvą, pamokas ir anuomet labai svarbų jaunam žmogui parodytą dėmesį pašnekovas dar ir šiandien jaučiasi dėkingas Telšių aeroklubo kolektyvui.
Monika GIRDVAINĖ
Aviacija susidomėjo vaikystėje
A. Paulausko gyvenimas prasidėjo Užventyje (Kelmės r.), tačiau viskas susiklostė taip, kad iš Žemaitijos kilę jo tėvai čia gyveno neilgai. Kurį laiką jie buvo apsistoję Kelmėje, o būnant dar visai mažam netekus mamos Antanas su tėvu ir broliu persikėlė gyventi į Vilnių.
Tačiau Žemaitija neliko pamiršta – visas vasaras, kasmetines atostogas vaikas praleisdavo Užventyje, pas gimines. Į tuos kraštus traukė glaudus ryšys su mamos seserimi, o dar labiau žavėjo, kad virš jos namų dažnai skraidydavo naikintuvai iš Šiaulių aerodromo.
„Būdamas septynerių tėčiui pasakiau, kad būsiu lakūnas. Tada tokį mano pareiškimą jis priėmė juokais, rimtai į tai nežiūrėjo. Tačiau aš tos minties nepaleidau“, – prisiminė pašnekovas.
Net ir pirmą skrydį lėktuvu berniukas išsireikalavo gudrumu.
„Man turėjo operuoti anginą, aišku, aš, vaikas, to nenorėjau. Tėčio priprašiau, kad operuosiuosi anginą, jei jis nupirks man kelionę lėktuvu iš Vilniaus į Palangą. Pajūryje nuolat leisdavome atostogas, tad tėvui liko tik sutikti. Ta pirmoji kelionė lėktuvu mažo vaiko atmintyje įsirėžė ilgam. Nuskridęs į Palangą ir išlipęs iš lėktuvo dar kartą patvirtinau, kad tikrai būsiu lakūnu“, – vaikystės prisiminimais dalijosi 44-erių vyras.
Po pirmojo skrydžio svajonė augo – visi žaislai, užsiėmimai buvo susiję su lėktuvais ir mintys nuolat sukosi apie tai. Iš pradžių vaikas svajojo būti karo lakūnu, nes tada jam atrodė, kad pilotuoti keleivinius lėktuvus nerimta.
Skraidyti išmoko Telšiuose
A. Paulauskas pasakojo, jog vedamas svajonės 1991 metais atsidūrė Vilniaus aeroklube. Ten pradėjo šokinėti parašiutu, mokytis skraidymo pradmenų, tačiau prasidėjus perversmams ir laisvės kovoms šį pomėgį kuriam laikui teko primiršti.
„Išėjo taip, kad 1993 metais man teko atvykti gyventi į Užventį. Čia baigiau vienuoliktą ir dvyliktą klases. Širdis nerimavo, norėjo skraidyti, tad gyvendamas Užventyje pradėjau ieškoti netoliese esančių aeroklubų. Sužinojau, kad toks yra Telšiuose, be to, šiame mieste gyveno mano krikšto mama, todėl Telšiuose reguliariai lankydavomės, buvo pas ką apsistoti. Taip 1993 metais netikėtai atsidūriau Telšių aeroklube“, – kalbėjo pašnekovas.
Susipažinęs su vietiniais gyventojais, instruktoriais, vaikinas pritapo šiame kolektyve. Jaunimėlis atlikdavo visokius darbus, tvarkydavo aeroklubą, kad tik gautų paskraidyti.
Antanas čia pradėjo sklandyti sklandytuvu, tačiau mintys vis sukosi apie skraidymą lėktuvu. Tuometinis Telšių aeroklubo viršininkas Arūnas Klova ir lakūnas Stasys Kasparavičius buvo pirmieji jo instruktoriai, mokytojai, suteikę pagrindinių žinių apie skraidymą ir išmokę valdyti lėktuvą.
1995 metais A. Paulauskas įstojo mokytis į Aviacijos institutą Vilniuje, o studijuodamas savo skraidymo įgūdžius tobulindavo Telšių aeroklube.
Nuo 1999-ųjų gabus studentas pradėjo pats dirbti institute ir jau mokė skraidyti kitus.
Karjeros pradžia – nuo antrojo piloto
Praėjus metams po mokslų baigimo, 2001-aisiais, A. Paulauskas vienoje bendrovėje įsidarbino antruoju pilotu.
„Pirmieji mano reisai buvo į netolimas užsienio šalis – Baltarusiją, Lenkiją, Latviją, Švediją. Propeleriniu lėktuvėliu su dviem varikliais gabenome krovinius, skraidinome paštą“, – prisiminė pašnekovas.
Tokį darbą dvejus metus dirbęs vyras norėjo pokyčių – įsidarbino „Danų oro transporte“. Lakūnas savo karjeroje koptelėjo dar vienu laipteliu į viršų – tapo kapitonu.
Kitas karjeros posūkis įvyko 2006 metais įsidarbinus latvių oro bendrovėje „airBaltic“. Iš pradžių propelerinį lėktuvą „Fokker 50“ pilotavęs lakūnas po pusantrų metų sėdo prie „Boeing 737“ vairo ir juo šioje kompanijoje skraidė aštuonerius metus.
„Užsidarius šios kompanijos bazei Vilniuje teko persikelti gyventi į Rygą. Pasiilgdavau namų, žmonos, nusibodo gyvenimas nuo darbo iki poilsio dienų, tad priėmiau sprendimą dirbti aviakompanijoje „Wizz Air“, kuri turi bazę Vilniuje. Šioje įmonėje kapitonu dirbu šeštus metus“, – sakė A. Paulauskas.
Jo žmona Margarita savo gyvenimą taip pat paskyrė aviacijai. Sutuoktiniai kartu studijavo Aviacijos institute, o baigusi mokslus žmona įsidarbino Civilinės aviacijos administracijoje. Šiuo metu ji dirba Lietuvos transporto saugos administracijoje.
Atsakomybė negąsdina
Įgulos vadas lėktuve – žmogus, kurio žodis visada būna paskutinis. Kapitonas atsako už visus teisingai ir neteisingai priimtus sprendimus. Ar negąsdina didžiulė atsakomybė?
„Pradžioje gal ir buvo to jaudulio, bet visa tai praeina. Ateina patirtis, sugebi naudotis įgulos, savo žiniomis, o jei kas nutinka, priimi sprendimus remdamasis ir jų nuomone. Komandinis darbas visada yra svarbus, nors kapitono žodis ir būna viską lemiantis.
Jeigu būtų koks nors nerimas dėl prisiimamos atsakomybės, tai turbūt tokio darbo net nepadirbčiau. Pilotuoti lėktuvą, mano nuomone, nieko nėra sudėtingo. Viskas priklauso nuo žinių, įgūdžių. Kuo daugiau patirties turi, tuo jautiesi stabilesnis. Kapitonu netampama iš karto. Karjeroje vienas žingsnis eina po kito. <…> Į savo darbą žiūriu kaip į normalią eilinę veiklą ir manau, kad, pavyzdžiui, medikams, operuojantiems ir gelbėjantiems žmonių gyvybes, tenka daug didesnė atsakomybė nei mums“, – savo nuomonę dėstė vyras.
Jis pripažino, kad kapitonų atranka yra gana griežta – kompanija daro įvairius testus, tikrina įgytas žinias, skraidymo valandų skaičių, gebėjimą valdyti ir priimti sprendimus stresinėse situacijose ir kt. Taip pat žiūrima, kokia atmosfera kuriama su kitais įgulos nariais, nes civilinėje aviacijoje pagrindinis dalykas yra darbas įguloje.
Skrydžiai – į įvairias šalis
Lakūno patirtis matuojama valandomis, kiek jis yra skraidęs per visą karjerą. A. Paulauskas per beveik dvidešimt metų skraidė beveik 17 tūkstančių valandų. Tai rodo didžiulę lakūno patirtį.
„Europoje pagal sanitarines normas lakūnui per metus galima skristi ne daugiau kaip 900 valandų. Dažniausiai aš tą ribą pasiekiu. Žinoma, kalbu apie normalius metus, kai skrydžiai neribojami. Sezono metu būna, kad per dieną tupiame keturis kartus. <…> Praėję metai dėl pandemijos per mano darbo metus buvo patys prasčiausi. Tokių didžiulių atostogų dar niekados gyvenime neturėjau. Dabar būna tik po kelis skrydžius per mėnesį, tad laukiame, kol viskas grįš į senas vėžes. Kompanija jau ruošiasi bumui, kai kelionių išsiilgę žmonės vėl pradės masiškai keliauti. Tikiu, kad viskas greitai vėl bus gerai, nes po kiekvieno nuosmukio būna pakilimas“, – optimistiškai nusiteikęs pašnekovas.
Pagrindinės „Wizz Air“ skrydžių kryptys – į Europos šalis. Iš Vilniaus tolimiausias reisas A. Paulauskui buvo į Agadyrą (Marokas).
Dirbant ankstesnėse skrydžių bendrovėse kapitonui teko skristi tolimais reisais į Dušanbę (Tadžikistanas), Taškentą (Uzbekistanas), Almatą (Kazachstanas) ir kt.
Nelaimių pavyko išvengti
Lakūnas pasakojo, kad rimtų gedimų, avarinių situacijų per jo darbo metus ore nėra nutikę.
„Su mažais lėktuvais yra buvę, kad skrendant vieną kartą visiškai užgeso variklis, kitą kartą jis sugedo. Tai nutiko dirbant instruktoriumi. Bet galiausiai viskas baigėsi sėkmingai“, – sakė pašnekovas.
Jis pridūrė, kad nors ir daug metų pilotuoja keleivinius lėktuvus, visada malonu prisiminti skrydžius mažais lėktuvais, kai lieka daugiau vietos improvizacijai.
„Dirbdamas nuolatinį darbą esu suvaržytas įvairių procedūrų, taisyklių, reisų, o štai skrendant mažu lėktuvėliu pats esi sau šeimininkas – kur nori, ten skrendi. Be to, skrendant žemiau matomumas visai kitoks – stebint gyvenimą nuo žemės pakilus neaukštai apima visai kitas pojūtis“, – teigė vilniškis.
Domisi astronomija
A. Paulauskas nuo mažumės domisi astronomija. Profesionaliai šiuo pomėgiu vyras pradėjo užsiimti 2008 metais, nusipirkęs teleskopą. Kiek vėliau jis įsigijo specialų fotoaparatą, reikiamą įrangą, kad galėtų apdoroti nufotografuotų dangaus objektų vaizdus. Pašnekovas savo kieme netgi turi įsirengęs nedidelę observatoriją.
Specialia įranga automatiškai fotografuojami tiek naktį, tiek dieną matomi objektai danguje.
„Esu padaręs keletą įdomesnių saulės nuotraukų, bet tai grynai buvo sėkmės dalykas. Saulė yra dinaminė, tad įdomesnį kadrą dažniausiai pavyksta pagauti netikėtai. Naktiniai objektai yra stacionarūs, stabilūs, o jų matomumas priklauso nuo metų laiko – žiemą matomi vieni, pavasarį – kiti, vasarą – dar kiti objektai. Mano mėgstamiausi dangaus objektai – galaktikos.
Gaila, kad mūsų šalyje orai tokiai veiklai nelabai palankūs – trukdo rūkas, debesys. Norint sugauti gerų vaizdų, dangus turi būti giedras“, – dėstė pašnekovas.
Jis pasakojo, kad didžiąją dalį laiko užima ne dangaus objektų fotografavimas, o gautų nuotraukų apdorojimas specialiomis programomis. Vyras sakė, kad duomenų jis turi sukaupęs daug ir įvairių, tačiau kad jie pavirstų norimu matyti reginiu, reikia skirti daug laiko ir kantrybės, o ir nuotraukos turi būti geros kokybės. Be to, šiam darbui, anot jo, reikalingas įkvėpimas.
„Astronomija – tai mano pomėgis, viską darau sau, nesiekdamas jokios naudos ar parodinės vertės. Yra kas fotografuoja tikrai profesionaliai, o aš į juos nesilygiuoju, pats savo darbus vertinu kritiškai. Kiek turiu visiškai sutvarkytų nuotraukų? Gal apie keturiasdešimt“, – apie savo pomėgį kalbėjo A. Paulauskas.
Loading ...
