
Prasidėjus adventui ir uždegus pirmąją advento vainiko žvakę Telšių vyskupo generalvikaras kunigas Vilius Viktoravičius ragina stabtelėti: „Žmonės dega advento vainiko žvakes, bet taip prie jų ir neprisėda, o kažkur nupuola. Labai svarbu yra rasti laiko vienas kitam ir Dievui, o tada ir Kalėdos bus tikresnės, ne vien tik dovanos ir daugiau nieko. Ar norime, kad mumyse gimtų Dievas?“
Aurelija SERVIENĖ
Nė karto nepatarnavo šv. Mišioms
Kunigas V. Viktoravičius – telšiškis, čia gimęs, augęs, Telšių kunigų seminariją baigęs. Dvasininkas prisipažįsta, jog apie kunigystę nuo mažumės nesvajojo ir būdamas vaikas nė karto prie altoriaus šv. Mišioms nepatarnavo.
„Kuo tik vaikystėje nesinori būti: ir gaisrininku, ir kranininku, ir policininku. Vėliau rimtesni pamąstymai buvo dėl mediko profesijos, papildomai mokiausi biologijos ir chemijos, bet dvyliktoje klasėje viskas apsivertė. Būna, žmonės pasakoja, kad nutiko kažkoks vienas įvykis ir viskas apsivertė aukštyn, o man nebuvo jokio įvykio. Tiesiog susidėjo tam tikri dalykai“, – prisiminimais dalijosi kunigas.
Dešimt metų V. Viktoravičius mokėsi tuometinėje Telšių 3-iojoje vidurinėje, vėliau mokslus tęsė katalikiškoje Vincento Borisevičiaus gimnazijoje.
Dvasininkas pamena, jog jam baigiant dešimtą klasę Telšiuose buvo atkurta kunigų seminarija. Į Telšius atvyko dirbti kunigas Jonas Kauneckas, kuris buvo paskirtas katalikiškosios gimnazijos kapelionu. Ši asmenybė V. Viktoravičiui po priimtos Pirmosios komunijos buvo palikusi didžiulį įspūdį, todėl netrukus jis perėjo mokytis į katalikišką mokyklą, kur įvyko daug lemtingų faktorių.
„Atsimenu, kaip vokiečių kalbos mokytojas išsitraukė savo žurnalus ir pasakė, jog norėtų, kad mokiniai ne tik vokiečių kalbą išmoktų, bet ir apie mokytoją daugiau sužinotų. Jis pasakojo, jog yra skautas, jog ir mes galime jais tapti. Netrukus su bendraklasėmis prisijungiau prie skautų. Bėgant laikui klasės draugės kažkur dingo, o aš taip ir likau ten iki pat šiol“, – pasakojo V. Viktoravičius.
Per prasmingą veiklą, per sutiktus žmonės, per matymą, ko reikia jaunimui, taip viskas ir susidėliojo. Baigęs dvylika klasių Vilius išėjo į seminariją. Mokėsi penkerius metus.
Paklaustas apie dvejones, dvasininkas teigė, jog nėra čia ko dvejoti. Atsistojai ir eini. „Aišku, nuoskaudų tam tikrų buvo, ypač prieš atostogas, nes visi kurso draugai važiuodavo atostogų namo, o aš turėjau eiti pėsčiomis“, – šmaikštavo pašnekovas.
Gyvenimo paradoksas
„Po seminarijos Dievas ir vėl „tyčiojosi“ iš manęs. Tai pats įdomiausias laikotarpis, daug klausimų: kur gausi paskyrimą, koks pirmas klebonas, kokia parapija, kokios gyvenimo sąlygos?“ – pasakojo V. Viktoravičius, teigdamas, jog tada tvirtai žinojęs, kur jo nepaskirs, nes paprastai niekada negaunama paskyrimo į tą parapiją, iš kurios esi kilęs.
„Gyvenimo paradoksas“, – šyptelėjo kunigas. Mat jis buvo paskirtas į Telšius, tik ne į bažnyčią, bet į vyskupijos kuriją sekretoriumi. Ten išdirbo trejus metus. Vėliau gavo paskyrimą į Viešvėnų parapiją, pradėjo steigti Vyskupijos jaunimo centrą. Po metų tarnystės Viešvėnuose paskirtas Telšių katalikiškos mokyklos kapelionu, kartu plėtojant ir jaunimo centro veiklą.
Dar po metų išsiųstas dvejiems metams į Romą siekti magistro laipsnio. O jau iš ten ilgam išvyko į Klaipėdą. Vienoje parapijoje tarnavo 15 metų – buvo vikaru, administratoriumi, klebonu, dekanu, Klaipėdos krašto vyskupo vikaru, generalvikaru, policijos kapelionu.
Su džiaugsmu kunigas atsimena metus, praleistus Klaipėdoje. Ir šiandien ten dažnai lankosi. Liko draugai, pažįstami, tenka važiuoti ir darbo reikalais.
Dvasininkas atvirauja, jog jam labiau patinka mažosios parapijos, kur galima labiau pažinti žmones, kur nuo altoriaus žvelgdamas gali matyti visą bažnyčią, kiekvieną joje esantį žmogų. O didesnėje parapijoje nuo altoriaus matosi vos trys pirmi suolai, paskui jau – bendra masė.
Sugrįžo namo
Po tarnystės Klaipėdoje V. Viktoravičius sugrįžo į gimtuosius Telšius. Vyskupas jį paskyrė Telšių vyskupo generalvikaru ir Telšių kunigų seminarijos propedeutinio (parengiamojo) kurso vadovu.
„Dalį dienos atiduodu darbui su studentais, kurie mokosi seminarijoje pirmuosius metus. O kitas laikas skirtas darbams kurijoje, kur tvarkau vyskupo įgaliotus reikalus“, – apie savo tarnystę kalbėjo pašnekovas.
Apgailestavo V. Viktoravičius, jog metams bėgant vis mažėja pašaukimų. Štai pernai per visą Lietuvą buvo 8, o šiais metais – tik 5. Todėl po septynerių metų geriausiu atveju naujų kunigų bus vos penki.
„Labai aiškus rinkos dėsnis: žmonės mažiau meldžiasi asmeniškai, namuose mažiau maldos, tad ir pašaukimų mažai. O ir kunigų mažiau bereikia, jei žmogus nebesimeldžia. Tad, jei žmonės pradės melstis, atsiras ir pašaukimų, bus ir kunigų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Mėgstama veikla
Laisvalaikiu V. Viktoravičius mielai žaidžia krepšinį, važinėja dviračiu, išvyksta slidinėti į kalnus Austrijoje. Jau 30 metų jis yra skautų organizacijos narys, priklausantis skautams vyčiams: „Ši organizacija man davė daug. Jei tik nuoširdžiai įsijungi į šią sistemą, matai, kaip vyksta organizaciniai dalykai, finansų tvarkymas, daug ko gali išmokti. Aš labai daug išmokau per skautų veiklą, per žaidimus, užduotis, stovyklas. Tokie dalykai paruošia gyvenimui.“
Pandemija pačiu laiku ir vietoje
Anot kunigo, šiuo metu pasaulyje siaučianti pandemija atėjo pačiu laiku ir pačioje vietoje: „Ji yra labai „faina“. Dėl kelių dalykų taip sakau. Ji dar kartą patikrina mūsų tikėjimą. Esu ne iš vieno girdėjęs, kad netiki šiuo virusu, jo nėra. Ne vienas žmogus kalba, kad ir Dievą netiki. Bet ar galėtum taip drąsiai sakyti: tiek netikiu Dievą, kad man jo niekada neprireiks, netgi kai gulsiuosi į karstą… Kai žmogus sako, jog netiki koronavirusu, tada reikėtų paklausti, ar jis pasirašytų, kad atsisako bet kokio mediko pagalbos, jei susirgs šia liga. Jei tokio parašo tu padėti negali, tai tada ir nesisaugok, tačiau pagalvok, jog gali užkrėsti kitus ir pasmerkti juos sirgti, tad saugojimasis yra būtinas. Todėl šis koronavirusas išgrynina mūsų santykį su Dievu ir Tikėjimą. Antras dalykas, kurį mūsų visuomenė dažnai pamiršta, o pamiršta ji vieną labai svarbų dalyką, kad yra mirtis. Aš pastebiu, kad tėvai vaikus vengia vestis į laidotuves, bet tai yra mūsų gyvenimo realybė. Vaikai atsisėda prie kompiuterių ir gauna savo gyvenimo realybę, kur šaudo, gaudo, miršta, ir tada paspaudus klavišą „escape“ persikrauna. Atsiprašau, bet gyvenimas nepersikrauna. Eina tolyn. Ar tu teisingą esi susidaręs požiūrį į gyvenimą?“
Adventas
Dvasininkas apgailestauja, jog šių dienų adventas mūsų visuomenėje pasidarė siaubingas. Artėjant Kalėdoms organizuojama begalė įvairių susitikimų, kalėdinių vakarų, žmonės lekia, skuba.
„Kur tuo laikotarpiu benuvažiuotum, ten advento nėra, ten jau yra Kalėdos, nors iki jų dar trys ar dvi savaitės. Prekybos centrai eglutes stato jau per Visų Šventųjų dieną. Tai mūsų sąmonės ir sampratos žalojimas. Deja, advento, kuris yra laukimo laikotarpis, nebėra. Per adventą reikia gyventi mintimi: „Aš noriu, kad manyje užgimtų Dievas!“ O jau tada, kai ateina Kalėdos, ateina džiaugsmas, kad Kristus užgimė manyje: per gerus darbus, per apmąstymus, per maldą“, – sakė V. Viktoravičius.
Nu teip. Mažokai mažokai primeta. O gal apmokestinkit įėjimą į bažnyčias, va tada nereikės sukti galvos dėl sudegintų žvakių. Kalbat apie žmonių elgesio pasikeitimus, o savuosius, ar įvertinat. Kai suvažiuoja kunigija į Katedros aikštę, baugu pro šalį eiti, kokio brangumo mašinos stovi. Tad nebemokykite žmonių dievo vardu sugrįžti prie jo. Jis yra jų širdyse ir jų maldose. O jums labai reikia pagalvoti apie savuosius įpročius ir elgesį
Jei klebonėlis svaičioja apie pandemiją, tai gal nebūtina skaitytojui tai žinoti. Tegu sau svaičioja. Rašinėlio autorė nelabai suvokia, ką rašo.
Tikrai taip kun. Viliau, Jūs visiškai teisus. Šiuolaikinis žmogus, manau, yra pasijutęs dievu, jis pamynęs, paneigęs visus Dievo įsakymus, bendražmogiškasias vertybes ir net savo prigimtį, keliauja per pasaulį nesusimastydamas semdamas iš aplinkos tik malonumus ir begalo būna nepatenkintas jei kas nors jam to neleidžia ar bando nors kažkiek, kažkaip riboti. beveik kaip Šventajame Rašte aprašyti Sodomos ir Homoros miestų istorija. Ir tokie individai tik kai ateina laikas gultis karstan visomis keturiomis padedant artimiesiems veržiasi pas kunigus prašosi visų pagal juos galimų šou elementų bažnyčioje. Žinoma labai gaila tokių žmogėnų.
Pandemija pačiu laiku ir vietoje… Tik berazumis gali ištarti tokią nesąmonę ir vaikščioti makaulę iškėlęs.
Kunigėliai išpylė švestą vandenį iš indų prie durų, užrišo ant suolų virves ir uždarė bažnyčių duris tikintiesiems. Kunigėliai lendą į rudąją Pišmonytei ir jos moteriausybei, jau skiepija norinčius būti nemirtingais bažnyčioje (pvz. Taikos Karalienėje) ir aiškina, kad nesiskiepijantys nešioja virusą ir užkrečia kitus, nors yra atvirkščiai. Kuo daugiau skiepijama, tuo didesnis sergamumas. Viešpačiu ir Jo išganymu reikia tikėti, o ne Pišmonyte, Dulkiu ir jo skiepais. Vargas pasauliui, kai kunigėliai prisijungia prie korumpuotų politikų ir papirktos propagandinės žiniasklaidos ir spjauna ant Kristaus ir amžinojo gyvenimo (kuriuo net netiki).